Baigiasi paskutinis rudens mėnuo. Raudonos klevų karūnos išbarstytos parke ant takų. Pliki medžiai pašiurpę siūbuojami nutrūktgalvio šiaurės vėjo. Lietūs lapkritiniai virkauja dažnai, lašai besiliejantys per čerpių samanas į naktį.
Neprašyti prausia virpančias medžių šakas. Žvarbsta skruostai, kai lediniam vėjy pravirksta sniegas. Kaip paguosti sielą mirštančioj gamtoj? Atrodo toks nedėkingas metų laikas. Tačiau tokiu metų laiku, 1952 metais, lapkričio 20 dieną, gimė Rimantas Dūda – Ukmergės rajone, Balelių kaime.
Šiandieną Rimantas D. švenčia savo brandų – 65 metų jubiliejų. Rimantas draugiškas, be žalingų įpročių, nuoširdus, linksmas, suprantantis humorą žmogus. Jis yra UAB „Ukmergės melioracija“ ilgametis darbuotojas ir profsąjungos narys. Šio garbingo jubiliejaus proga nuoširdžiai Rimantą Dūdą sveikina UAB „Ukmergės melioracija“ Profsąjungos komitetas ir siunčia šiuos sveikinimo žodžius:
„Visus aplanko jubiliejus, visus jis papuošia žiedais…
Iš taurių krištolinių liejas, šampanas tviskančiais purslais,
O dienos liūdnos ir laimingos, ištirpsta džiaugsmo šurmuly…
Te nieko šiandien Tau nestinga – aplinkui šypsos artimi…
Dar daug vilčių, minčių, svajonių, širdis sutiks ir išlydės,
O metai kaip tie paukščiai – tolyn skubės ir vėl skubės.
Tebūnie ilgas tavo kelias ir toliai saulės sklidini,
O metai kaip sraunus upelis – tegul gaivina laimės viltimis“.
Jubiliejaus proga Rimantui dešinę spaudė ir įmonės direktorius Jonas Levulis.
Pakalbinus Rimantą jis nesidrovi ir pasakoja mums savo prisiminimus:
„Mane nuo pat vaikystės traukė technika. Po mokyklos išvykau mokytis į Panevėžio 5- ąją miesto vidurinę profesinę technikos mokyklą. Čia įsigijau autokranininko mašinisto profesiją ir bendrą vidurinį išsilavinimą. Kaip dauguma jaunuolių, taip ir aš, išėjau į tarybinę armiją. Man labai pasisekė. Tarnavau Lietuvoje, sostinėje Vilniuje. Grįžęs iš armijos, 1973 metais gruodžio mėnesį įsidarbinau Ukmergės MSV organizacijoje. Tuomet melioracijai vadovavo Vytautas Marazauskas. Darbovietėje man pasiūlė dirbti su ZIL markės autokranu. ZIL markės autokrano keliamoji galia buvo 6.3 tonos. Su manimi prie krano dirbo dvi stropuotojos [prikabinėtojos]. Marijona Novosiolova ir mano žmona Julija. Autokranu pakraudavome ir iškraudavome gelžbetoninę produkciją – vamzdžius, šulinius, plyteles, filtrus, o taip pat – drenažo vamzdelius, klojinius, lentas, na, visko čia neišvardinsiu. Autokranas – statybinė mašina ir ją vairuoti ne taip paprasta.
Viršininkas Vytautas Marazauskas Šventupėje buvusio Komaro dvaro kumetyno patalpose, taip dar vadinamais „balaganais“, mūsų šeimai skyrė gyvenamą plotą. Tada Šventupėje daugiabučių pastatų dar nebuvo. Čia pagyvenę penkerius metus, pasitarę su žmona, užsiėmėme ūkine veikla. Įsigijome karvutę, paršiuką, vištų. Grįžę po darbų melioracijoje, abu su žmona savo ūkyje triūsėme iki išnaktų be išeiginių. Reikėjo išlaikyti šeimą. „Balagane“ pragyvenome 10 metų. Šventupės gyvenvietėje prasidėjo statybos. Pirmas pastatas – dviejų aukštų bendrabutis, kuris stovi ligi šiol. Šalia jo išdygo 24 butų keturaukštis pastatas. Po keleto metų du triaukščiai gyvenamieji namai. Šventupė didėjo, žmonės statėsi nuosavus namus. Tuo metu gyvenvietėje gyveno daug darbingo amžiaus žmonių ir beveik kas antras dirbo melioracijoje. Vienu metu įmonėje buvo apie pusantro tūkstančio darbuotojų. Pastatytas vaikų lopšelis – darželis, kurį lankė ir mūsų vaikai.
1980 metais melioracijos įmonė gavo naują MAZ markės autokraną. Šis mechanizmas galingesnis už ZIL markės krautuvą. MAZ krano keliamoji galia 10 tonų, strėlės ilgis 10 metrų. Man šį kartą nusišypsojo laimė. Melioracijos viršininkas Povilas Vilčinskas šią naują techniką patikėjo man. Tuomet per mėnesį uždirbdavau 120 rublių atlyginimą. Kai pagalvoji, tai buvo dideli pinigai, bet ir viskas buvo pigu. Degtukų dėžutė kainavo vieną kapeiką. Visoje Lietuvoje parduotuvėse maisto produktų kainos buvo vienodos, o dabar kosminės. Euras – bevertis, jau susilygino su litu, atlyginimai maži, o mokesčiai dideli.
Ne kiekvieną savaitgalį, tačiau tekdavo budėti Jonavos geležinkelio stotyje, nes atvykdavo vagonai su drenažo vamzdeliais. Reikėdavo kuo greičiau atkrauti, atlaisvinti platformas, kad melioracijos įmonei netektų mokėti baudų už valstybinio transporto prastovą. Tekdavo darbuotis net sekmadienį, su keliais autokranų ekipažais.
Visokių nuotykių ir kuriozų būdavo. Kartais juokingų, o kartais liūdnų. Mačiau visko ir šilto, ir šalto. Šaunus ir draugiškas buvo mūsų kranistų ir stropuotojų kolektyvas. Kęstas Meškutavičius – Zita M. ir Irena Klivickienė, Vytautas Barkauskas – Irena B. ir Milita Tomkevičiūtė, Juozas Bareikis – Nikolajus Ševčenko ir Zigmas Maleckas. Per eilę metų keitėsi kranistai, likome tik vietiniai – šventupiečiai, bet jau ir tų kai kurių nebėra mūsų tarpe. Išėjo anapilin.
Česlovui Gvozdui išvykus gyventi į Ukmergės miestą, P. Vilčinskas mūsų šeimai skyrė trijų kambarių butą su visais patogumais triaukščiame name. Buvo begalinis džiaugsmas penkių asmenų šeimynai.
Melioracijos įmonėje darbo pakako visiems, nes melioruojamų objektų buvo daug, vyko statybos ir t.t. Statėsi „durpyne“ dviaukščiai namai, garažai, dispečerinė, tvarteliai ir kiti pagalbiniai pastatai. Teko objektuose kelių pralaidas montuoti, Mūšos užtvanką statyti bei aibės kitų darbų atlikti. Per eilę metų gyvendamas ir dirbdamas šioje darbovietėje mačiau, kaip gražėjo mūsų Šventupės gyvenvietė bei gėrėjo dirbančiųjų gerbuvis. Žiedo gatvėje iškilo keli raudonų plytų „alytukai“. Viršininkas P. Vilčinskas pagerino mūsų šeimynai gyvenimo sąlygas, skyrė „alytnamį“. Tai komfortas! Savas kiemas kartu su ūkiniais pastatais. Pats sau šeimininkas.
Lietuvoje prasidėjo perversmo ir privatizacijos laikotarpis. Melioracijos darbų mažėjo, sustojo statybos ir mano kraną nurašė. Gelžbetoninius vamzdžius pakeitė plastmasiniai vamzdžiai. Molinius drenažo vamzdelius – vynioti plastmasiniai drenažo vamzdžiai. Kuomet žmona Julija išėjo dirbti į Jasiuliškių socialinės globos namus, tuomet pradėjau dirbti su krovininiu savivarčiu automobiliu KAMAZ. Senstame mes, dėvisi ir technika. Reikalauja daugiau remonto darbų, detalių, norint kokybiškai ir laiku atlikti pavestus darbus, o įmonė gautų pelną.
Mane išmokė laikas ryžto ir veržlumo, nebarstė man takų rožių žiedais.
Praėjus kuriam laikui melioracijos įmonė įsigijo du krovininius savivarčius automobilius MB. Vieno jų – direktoriaus Jono Levulio ir direkcijos sprendimu vairas atiteko man.
Seimo vyrai galvoja, kad melioracija – nereikalinga. Vyriausybė melioracijos darbams neskiria pakankamai lėšų. Pasižiūrėkit, ponai, kaip vėl krūmynais užžėlę nemelioruoti Lietuvos laukai. Dirbamose žemėse telkšo balos sulig ežero dydžio. Atokesniuose kaimeliuose nepravažiuojami keliai. Galima daug vardinti, bet kam man nervuotis. Yra galvos ten, Seime, protingesnės už mūsų.
Su žmona išauginome tris vaikus. Du sūnūs ir dukrą. Visi vaikai sukūrė šeimas. Sūnūs darbuojasi užsienyje. Ne iš gero gyvenimo žmonės bėga į svečias šalis. Šventupėje likusi dukra su šeima. Esu tikras diedukas, nes turiu net penkis anūkus.
Gal jau kokie penkeri metai, kai nelaikau paršiukų, nes, kai paklausai visokios ligos puola ir iš kur čia jos atkeliauja? Nuo praeitų metų pardaviau ir karvutę, beliko tik paukščiai.
Oi, kiek daug vandens Šventosios upe nutekėjo, o mano pačios gražiausios gyvenimo dienos Ukmergės melioracijos įmonėje – Šventupėje praėjo. Čia yra mano pirma ir paskutinė darbovietė.
2016 metų pradžioje sulaukiau pensijos, tačiau kol kas darbuojuosi įmonės labui ir prisiduriu prie varganos pensijos. Ukmergės melioracijoje išdirbau 44-ius metus. Šitiek metų dirbau ir pensijos orios neužsidirbau, nors mokesčius sąžiningai mokėjau. Mat, protingos valdininkų galvos moka skaičiuoti. Kam tam pensininkui reikalingi pinigai?
Jau kartais pradeda streikuot sveikata, kaip ir mano technika. Juk nieko amžino nėra. Kaip toj dainoj: „gelia man sąnarius baisiai, baisiai, oi, kaip kentėt sunku, nieko nepadeda vaistai, vaistai, gaila jiems pinigų, bet kas neteps – tas nevažiuos“.
Gyvenimas – jame sutelpa viskas ir lengvučiai sapnai, ir veržlus jaunystės juokas, ir pirmas žodis ištartas myliu, ir visas, visas žmogus“.
Dėkoju Tau, Rimantai, už gražius ir nuoširdžius prisiminimus. Linkiu šviesių minčių, sveikatos ąžuolų tvirtumo, tiesių kelių ir šviesoforų tik žalių.
Genoefa Povilavičienė, UAB „Ukmergės melioracija“ Profsąjunga
