Žirgas – vienas iš nuostabiausių gyvūnų pasaulyje. Jo egzistavimo šalia žmogaus svarba įvairiais laikotarpiais buvo skirtinga. Prijaukinti arkliai iš pradžių buvo naudojami vien mėsai bei pienui. Vėliau žirgas tapo ne tik draugu, bet nepakeičiamu partneriu bei pagalbininku – be jo negalėjo apsieiti nei kavaleristas kariuomenėje, nei žemdirbys, dirbantis laukus. Tikslių duomenų, kada žirgai buvo prijaukinti, nėra, tačiau likę įrodymų, jog žirgais pradėta joti anksčiau, nei jie buvo pakinkyti. Žinoma, kad jojimas egzistavo dar bronzos (apie 4000 m. pr. Kr.) amžiuje ir laikui bėgant buvo pritaikytas transportui, karo pramonei, sportui bei poilsiui.
Pirmosios žinios apie arklių panaudojimą žmonijos karuose siekia trečiąjį tūkstantmetį pr. Kr. Istorinių šaltinių duomenimis, jau apie 2300 m. pr. Kr. Mesopotamijoje prijaukinti arkliai traukė kovos vežimus. Vėliau nešė raitelį – taip atsirado pirmoji kavalerija.
Žmogus ir žirgas neatsiejamas jau daugelį tūkstantmečių. Net ir pačiuose seniausiuose išlikusiuose istoriniuose liudijimuose, kone kiekvienos tautos mitologijoje ar tautosakoje minimas žirgas, kuriam skiriama ypač garbinga, išskirtinė vieta, kaip pačiam ištikimiausiam žmogaus draugui ir pagalbininkui. Egzistuoja daugybė etnokultūrinių pavyzdžių (sakmių, legendų, padavimų, giesmių, dainų, patarlių, priežodžių, kt.), šlovinančių žirgą. Žirgo svarba ir reikšmė žmonijos vystymosi raidai yra akivaizdi ir neabejotina.
Tačiau žmogaus santykis su žirgu nebuvo vien teigiamas ir pozityvus – jis buvo visoks. Tą liudija keli istoriografiniai patvirtinimai. Paminėtini tie iš jų, kurie išliko iki mūsų dienų kaip ypatingo, net mistifikuoto, žirgo traktavimo bei suvokimo pavyzdžių. Pirmasis – apie tai, kaip žirgas, kaip mąstantis gyvulys, inkvizitorių buvo laikomas velnio įsikūnijimu.
1535 metais Prancūzijoje, šv. Pranciškaus dieną, vyskupų eisena, lydima garbingųjų riterių, su giesmėmis savo procesijoje vedė sudeginti, jų įsitikinimu, velnio apsėstą žirgą. Taip nuspręsta buvo todėl, kad žirgas turėjo neeilinių, žmogaus protui sunkiai suvokiamų, sugebėjimų. Tai buvo cirko artistė, kumelaitė, vardu Anabelė. Ji atlikinėjo sudėtingus triukus, puikiausiai suprato žmogų, gebėjo atnešti daiktus, rodydavo savo mąstymo ypatumus ir tuo baugino inkvizitorius. Anabelė patyrė visus egzorcizmo siaubus, tokius žiaurius, kaip degančios anglies kišimą į ausis. Buvo norėta jai net prapjauti pilvą, kad publika įsitikintų, jog joje yra apsigyvenęs velnias. Susilaikyta tik dėl to, kad nuo šio veiksmo kumelė būtų nugaišusi, ir minia prarastų malonumą stebėti viešą sudeginimo procesą.
Arklys, iškankintas žmonių neišmanymo, ir kaltas būdamas vien tuo, jog patikėjo žmogumi ir jį pamilo, buvo prikaltas prie sienos. Minia džiūgavo. Ji norėjo pamatyti, kaip iškeps pasislėpęs kumelėje velnias. Mergina, dresavusi Anabelę, norėjo peiliu perpjauti jai gerklę, kad ši nesikankintų. Tačiau budeliai ją nužudė. Ugnis buvo didžiulė. Degantis žirgas klykė taip veriančiai, kad suminkštino savo kančia kelių riterių širdis. Šie riteriai norėjo prisiartinti, kad galėtų nudurti ir išgelbėti nuo kančių Anabelę. Vyskupai tai uždraudė. Prasidėjo aršus susirėmimas. Jautrios širdies riterių buvo mažuma ir jie visi žuvo. Anabelė sudegė gyva. Vyskupai tvirtino, kad gyvo deginamo gyvulio skleidžiami garsai – tai velnio balsas.
Ir aprašytasis nėra vienetinis atvejas, kuomet žmogaus proto ribotumas ir religinis fanatizmas atvesdavo žirgą į laužą. Inkvizicijos gyvavimo laikais suvokti ir praktikuoti laisvus ir garbingus santykius su žirgu buvo pavojinga, kadangi tai grėsė mirtimi. Todėl žirgų valdymui tuo metu buvo sugalvoti kuo grubesni, dabartiniu vertinimu – netgi sadistiški – metodai.
Keitėsi laikai, karuose žirgus išstūmė technika. Tačiau iš žmogaus gyvenimo žirgai neišnyko. Vis labiau populiarėjo žirgų sportas (juo laikomos visos sporto rūšys, kuriose žirgas panaudojamas kaip jojimo arba traukiamasis gyvulys). Seniausios žinomos greičio lenktynės su žirgais (tiek raitelių, tiek važnyčiotojų) – šios sporto šakos bazinė koncepcija nesikeitė tūkstančius metų.
Žirginio sporto užuomazga laikomos azijiečių klajoklių lenktynės, rengtos tam, kad būtų galima nustatyti žirgų greitį, ištvermę, bei raitelio vikrumą. Tikrasis žirginis sportas, lenktynės ne ruošiant karius, o tiesiog varžybos, gimė Graikijoje. Pirmosios keturkinkių kovos vežimų lenktynės Olimpinėse žaidynėse įvyko 680 m. pr. Kr., o pirmasis raitelis nugalėtojo laurų vainiku vainikuotas 648 m. pr. Kr.
Olimpinės keturkinkių kovos vežimų ir raitelių lenktynės vyko netoli Elio miesto įrengtame hipodrome. Jis nebuvo taisyklingos ovalo formos, kaip dabartiniai hipodromai, be to, bėgimo takas buvo nelygus.
Žirgų lenktynės mėgtos ir senovės Romoje. Pats imperatorius Neronas lenktynėse dalyvavo į kovos vežimą pasikinkęs 10 eržilų. Tiesa, jis varžybų nebaigė – išvirto iš vežimo. Tačiau pasakota, kad dėl imperatoriškojo kraujo ir begalinės įtakos, jis vis vien teisėjų buvo pripažintas nugalėtoju.
Viduramžiais Europoje žirgų lenktynes pakeitė riterių turnyrai. Riteriai su pilna kovos apranga, ginkluoti ietimis ir kardais, arenose kaudavosi dėl mylimosios damos žvilgsnio iš balkono ar ložės, arba dėl vertingų prizų. Riterio sėkmė, o neretai ir gyvybė, priklausydavo nuo ištikimo žirgo vikrumo. Ir pats vokiškas riterio vardas, žodis „ritter“, reiškia „raitas“.
Naujaisiais laikais, mažėjant žirgo vaidmeniui karo srityje ar žemdirbystėje, ėmė sparčiai populiarėti dailusis jojimas arba išjodinėjimas. Dailiojo jojimo figūros vystėsi iš senovinių kovos elementų. Kautynių įkarštyje geras žirgas turėjo gebėti pagal raitelio komandą staiga atšokti, atsistoti piestu – tarnauti raiteliui kaip gyvas skydas, arba, persekiojant priešą, prie jo pribėgti taip, kad raitelis galėtų priešą lengvai nukauti.
Stebėdami žirgų sportines varžybas dažnai žavimės judesių grakštumu, raitelio ir žirgo santykio pilnatve. Kartais raitelis pamosikuoja vytele, bet paprastai tai pranyksta bendro įspūdžio kontekste.
Žirgų sporto tradicijas, susiformavusias gilioje senovėje, pergyvenusias įvairias transformacijas, savo esmine forma išliko iki šių dienų.
