Paskutinė kalendorinė žiemos diena ir pro debesis besižvalganti saulė pakvietė visus ir didelius, ir mažus III Antakalnio ir aplinkinių kaimų gyventojus į žiemos palydėtuvių šventę – Užgavėnes.
Visi susirinko išvaryti žiemos demonus, pažadinti sukaustytą žemę, suteikti jai derlingumo galią.
O ir kaip namuose pasiliksi, kai žinai, kad tiems, kurie Užgavėnių nešvenčia, bus metai prasti: ar gyvulys parkris, ar javai prasti užaugs, ar namiškiai susirgs. Kai tik muzikantai užgrojo, kojos pačios kilnotis pradėjo. Visi stojo į bendrą ratą ir žaidė Užgavėnių žaidimus. Aplinkui skambėjo dainos ir nepikti pašmaikštavimai. Užgavėnės, be Kanapinio ir Lašininio kovos – ne Užgavėnės. Daug džiaugsmo ir gerų emocijų vaikams suteikė lenktynės nešant vandenį burnoje, mūšis su maišais.
Kaip ir priklauso, Lašininis buvo nugalėtas. Kai jau visos rungtys buvo išbandytos, atėjo eilė gražuolės Morės deginimui. Aplinkui pasklidę malonūs kvapai, kvietė paragauti gardžios šiupininės. Visiems užteko ir dar liko. Neužmiršo šeimininkės ir mažųjų smaližių. Šie kirto blynus su saldžia uogiene. Neveltui sakoma, kad jei per Užgavėnes gerai pavalgysi, per visus metus būsi sotus, riebus ir stiprus. Šventės pabaigą vainikavo persirengėlių vaikštynės po kaimą.
„Šilo” pagrindinės mokyklos Antakalnio pradinio ugdymo skyriaus mokytoja Vilma Šlubelienė
