Ukmergės rajono savivaldybės Administracijos direktoriaus pavaduotoja Agnė Balčiūnienė (28 m.) darbe – atsakinga ir susikaupusi, pasitempusi ir atidi, pasirengusi išklausyti, patarti ir padėti. Šalia to – visada atrodanti nepriekaištingai.
Valdžia nuolat maloniai besišypsančios jaunos moters kol kas nesugadino – tai akivaizdu. Kaip sako pati Agnė, jai tai tikrai negresia: valdininke išdirbo ilgus metus ir dabar tikrai niekas nepasikeis.
Namuose aukštas pareigas užimanti valdininkė – kartais griežtoka, kartais pokštaujanti trimečių dvynukų, dukrytės Žemynos ir sūnelio Jogailos mama bei geriausia vyro Irtauto draugė, atsidavusi žmona.
Laisvalaikiu – aistringa medžiotoja, kartais pralekianti lauko keliukais nuo paauglystės išsaugotu motociklu.
Ištisas kaleidoskopas: labai spalvingas ir įvairus. Ryški, stipri, drąsi asmenybė, tikrai netelpanti į tradicinio vadininkiško įvaizdžio rėmus. Tuo įdomi. Tad klausiame: kaip ir kuo Jūs gyvenate, Agne?
– Jūsų vardas tapo žinomas ir veidas atpažįstamas po rinkiminės kampanijos, kai kandidatavote į merus. Laimėti rinkimų nepavyko. Ar labai nusivylėte?
– Visiškai nenusivyliau. Pirmuosiuose tiesioginiuose mero rinkimuose, suskaičiavus balsus, likau ketvirta po rajono politikos veteranų, tad rinkimų rezultatus vertinu labai teigiamai. Kita vertus, rinkimuose dalyvavau ne tik kaip kandidatė į merus, bet buvau ir TS-LKD kandidatė į rajono tarybos narius, pakilusi per kelias pozicijas iki pirmos sąrašo vietos. Tai tikrai džiugina ir skatina pasitempti, stiprėti politiškai ir judėti į priekį.
– Iki rinkimų politikoje nedalyvavote. Kas ir kaip pasikeitė Jūsų gyvenime, tapus aukšto rango politinio pasitikėjimo valdininke?
– Iniciatyvi ir aktyvi buvau visuomet. Dar aktyvesnė tapau iškart po įsijungimo į TS-LKD gretas. Nepriekaištingos reputacijos esmė man buvo aiški dar sėdint mokyklos suole, tad tapus, kaip Jūs sakote „aukšto rango politinio pasitikėjimo valdininke“, iš esmės niekas nepasikeitė. Pareigas vertinu kaip koalicijos partnerių pasitikėjimo ženklą, galimybę įvairiapusiškai tobulėti ir realiai padėti rajono gyventojams.
– Kokios buvo pirmosios mintys, kai TS-LKD Ukmergės skyriaus sutarimu Jums buvo pasiūlyta kandidatuoti į merus? Su kuo pirmiausia pasitarėte?
– Neslėpsiu, minčių buvo įvairiausių…Visgi buvau politikos naujokė, o daugelis konkurentų – rajono politikos „vilkai“. Tačiau pasitarus su vyru ir artimaisiais, abejonių neliko, nes galiausiai suvokiau, kad turėdama partijos aktyvo ir mylimų žmonių palaikymą, turėdama idėjų ir ryžto siekti ambicingų tikslų, turiu priimti šį iššūkį..
– Jūsų vyras Irtautas – policijos pareigūnas. Kartu jūs – jau 10 metų, susituokę nuo 2009 metų. Kieno žodis šeimoje yra paskutinis?
– Aišku, kad mano… (juokiasi) Iš tiesų, kad ir kaip dirbtinai tai gali kam nors skambėti, tačiau mudu su vyru visuomet tariamės, diskutuojame ir randame bendrą sprendimą. Žinoma, kartais ramiau, kartais karščiau, bet nebūna taip, kad kažkuris vienas kaip sugalvojo, taip ir padarė. Visuomet pasitariame. Kartais gal net ir per dažnai.
– Auginate dvynius Žemyną ir Jogailą. Kokia esate mama?
– Kaip čia atsakius… Prieš kelias dienas dukrelė mane apsikabinusi pasakė „mamyte, tu tokia gera…“. Paklaususi kodėl, gavau atsakymą „Todėl, kad tu visada šypsaisi…“. Vadinasi, tikrai esu gera mama.
O jei rimtai, esu griežta, reikli ir rūpestinga. Nenoriu mūsų vaikams padaryti „meškos paslaugos“ auginant juos šiltnamio sąlygomis. Neslėpsiu, kartais tenka ir balsą pakelti – tikriausiai visi tėvai puikiai supranta, ką reiškia dešimt kartų kartoti tą patį per tą patį… Suprasdama, kad svarbiausias yra emocinis bendravimas, o ne dovanėlės, taip kompensuojant, tarkim, kiek mažiau leidžiamą laiką su jais. Bandau laviruoti tarp tam tikrų mūsų susitartų taisyklių ir to šilto mamos ir vaikų ryšio palaikymo, kiek įmanoma daugiau su jais kalbėdamasi, įtraukdama juos, tiek kiek leidžia jų kantrybė, į savo, kad ir namų ruošos ar sodo ir daržo priežiūros darbus.
– Ar šeima nesiskundžia, kad dabar dėl darbų gausos jai galite skirti mažiau dėmesio?
– Ne, nesiskundžia. Gal todėl, kad kai tik esu laisva, visuomet visur būname kartu, vyrą išleidžiu į medžioklę, o ne dar prašau laiko „tik sau“.
– Ar nebuvo, gimus dvynukams, kilusi mintis „dirbti“ tiesiog mama?
– Gal tik gimus ir esu sakiusi, kad galėčiau būti vyro išlaikoma šeimos židinio sergėtoja, tačiau jau tada vyras juokdamasis klausė: kaip manai, kiek ilgai taip galėtum?
– Ar turite auklę?
– Ne, neturime. Ir niekuomet net negalvojome apie tai. Kol vaikai buvo visai mažučiai, sukomės dviese, kartais su močiučių ar draugų pagalba. Dabar vaikučiai lanko darželį. Pradžioje buvo visko. Labai džiaugiuosi, kad nereikia kas rytą išsiskirti šluostant ašarėles, nes, mano nuomone, tikrai verta vesti vaikus į darželį – juk laikas būti svetimų žmonių aplinkoje, kolektyve, prie kurio reikia taikytis, anksčiau ar vėliau vis vien tai ateina.
– Kokie būtų Jūsų patarimai moteriai, norinčiai sėkmingai derinti motinystę ir karjerą?
– Teisingai susidėlioti prioritetus ir nepamiršti, kad vaikai ne tik mamos, bet ir tėčio.
– Turite ganėtinai išskirtinį hobį – medžioklę. Kaip šis pomėgis atsirado Jūsų gyvenime?
– Medžioju jau daugiau nei 10 metų, o istorija labai paprasta – nei kas vertė būti vyriška, nei paskui vyrą sekiau neturėdama kuo užsiimti… Tiesiog buvau „tėvelio dukrelė“ ir vieną dieną ėmiau prašyti, kad pasiimtų ir mane kartu į medžioklę. To vieno karto ir pakako, kad suprasčiau, jog noriu tapti tikra medžiotoja.
– Vyrauja stereotipas, kad medžioklė – vyrų reikalas, kad tai – nemoteriška. Apginkite, prašau, moterišką poziciją.
– Nors jau labai seniai praėjo tie laikai, kuomet medžiojama buvo tam, kad išgyventum, mūsų visuomenėje vis dar gajus moteriškų ir vyriškų pomėgių skirstymas. Neigiamų atsiliepimų apie moteris medžiotojas (kaip, beje, ir apskritai apie medžioklę) begalė, tačiau tarptautinė statistika tvirtina visai ką kita: moterys medžiotojos (tikrosios, o ne „popierinės“) yra atidesnės, todėl taiklesnės (juokiasi), stropiau atlieka visas kitas medžiotojų prievoles.
– Dar viena, sakyčiau, pakankamai išskirtinė Jūsų aistra – motociklas. Tas pats klausimas: kaip tai atsirado Jūsų gyvenime?
– Oi… Tiesą sakant, labai atsitiktinai, gerokai iki tampant medžiotoja.
Turiu metais jaunesnį brolį. Ankstyvoje paauglystėje kaimo vaikai dažniausiai vietoj dviračių „čiumpa“ mopedus ar motociklus. Mano brolis – taip pat ne išimtis. Susibūrė nemaža kompanija „Javų“ ar „Ižų“ gerbėjų ir turėtojų, kurie vis susirinkdavo mūsų kieme, tėčio garaže – remontuodavo, valydavo tuos motociklus vos žvyrkeliu pravažiavus, svajodavo… O su jais kartu ir aš… Ir vieną dieną tėtis atėjęs į garažą papasakojo, jog vienas jo draugas, kuris sūnui dovanos kitą motociklą, ketina parduoti senutę Jawą. Brolis, pasitikslinęs, kokia jos galia, išdidžiai atsakė NE, o aš, pasinaudojusi proga, nedrąsiai pasakiau, kad aš jos noriu. Ir štai, vieną dieną į kiemą įriedėjo mano senučiukė Jawa „karalienė“, su kuria ir motociklininkų sezonų atidarymo ir uždarymo šventėse dalyvauta, ir į „baikerių“ suvažiavimus važiuota. Turiu ją ir dabar… Kartais sėdu ant jos ir važiuoju… be tikslo… tiesiog atsipalaiduoti ir apie nieką negalvoti.
– Ar, Jūsų nuomone, apskritai egzistuoja „moteriški“ ir „vyriški“ dalykai?
– Žinoma, yra žmonių, kuriems egzistuoja ir neįsivaizduojama, kaip vyras gali gaminti valgį ar tvarkyti kambarius, o moteris – medžioti ar lėkti motociklu. Bet tai juk požiūrio klausimas… Kiekvienam savo. Be to, visur turi būti pusiausvyra. Mano nuomone, medžiojanti, žvejojanti, vairuojanti automobilį ar motociklą moteris netampa mažiau moteriška, kaip ir vyras, pagaminęs valgį ir iššluostęs grindis, netampa mažiau vyrišku.
– Kas yra svarbiausia Jūsų buityje: ideali tvarka namuose, laiku paruošti pietūs, ar tiesiog namų šiluma ir jaukumas?
– Man namų šiluma ir jaukumas neatsiejami nuo tvarkos. Laiku paruošti pietūs taip pat labai svarbu – juk augant vaikams ypatingai svarbu sveika ir pilnavertė mityba.
– Kiek dėmesio skiriate savo išvaizdai? Papasakokite, prašau, apie savo eilinės darbo dienos rytą. Kiek reikia laiko susiruošti į darbą?
– Savo išvaizdai dėmesio, lyginant su kai kuriomis moterimis, skiriu tikrai labai mažai. Faktiškai tiek, kiek pati sugebu. Tik apsikirpti pati dar nedrįstu (juokiasi).
O į darbą susiruošiu labai greitai, manau. Keliuosi 6 val., lendu į dušą, nusimaudžiusi rengiuosi, pasidažau, pasitvarkau plaukus ir bėgu žadinti vaikų. Gyvename kaime, tad, kad laiku būčiau darbe, 7:30 jau turime sėdėti automobilyje.
– Kaip Jūs suvokiate žmogiškąją laimę?
– „Žmogui reikia žmogaus, reikia jo artumos, kad pabūtų šalia, pasėdėtų… Žmogui reikia širdies, reikia jos šilumos, kad kaip vienišas paukštis skausme neliūdėtų…“ Nebepamenu, kieno čia eilės, bet būtent jose man ir atsispindi žmogiškoji laimė: žmogus šalia – mylimas, artimas, galų gale pats sau turi būti žmogumi.
– Ar esate labiau romantiška, ar pragmatiška?
– Romantiškai pragmatiška ir atvirkščiai.
– Kokie yra Jūsų gyvenimo tikslai?
– Užauginti dorus, sąžiningus ir darbščius vaikus, išmintingai palaikyti šeimyninę laimę ir teisingai dėliojantis prioritetus (tiek asmeniniame gyvenime, tiek politikoje) pasiekti aukščiausius rezultatus.
– Kokios žmogiškosios savybės Jus erzina labiausiai?
– Kad ir kaip banaliai tai skambės, tačiau aš visgi esu tos pozicijos, kai suvokiu, kad visi žmonės yra skirtingi ir nesierzinu dėl vienos ar kitos savybės. Greičiau gal tiesiog atsiriboju nuo erzinančio žmogaus ir viskas.
– Ko reikia Ukmergei, kad žmonės čia pradėtų daugiau ir dažniau šypsotis?
– Žinoma, galiu sakyti, kad reikia fontano, daugiau kultūrinių renginių, daugiau ir geriau apmokamų darbo vietų, bet bijau, kad mes, lietuviai, tokie jau esame, jog šypseną išspausti labai sunku, o ką jau kalbėti apie tai dažniau ir daugiau… Kiek mano ankstesnė darbinė patirtis ar dabartinė veikla rodo, absoliučiai visiems viena ar kita įgyvendinta idėja gera vis tiek nebus. Gaila, bet tokia realybė.
Aš į politiką ir pastaruosius rinkimus ėjau tvirtai tikėdama Ukmergės rajono sėkme, ja tikiu iki šiol… Tas segmentas, kurio trūksta Ukmergei, kad žmonės čia būtų laimingesni, ko gero, kaip ir visur, yra įsiklausimas ir dėmesys eilinio žmogaus rūpesčiams ir jo problemų sprendimui. O tai jau užduotis rajono valdžiai. Nors daug kas priklauso nuo nacionalinės politikos, neabejoju, kad mes šią užduotį tikrai įveiksime.
Kalbėjosi Rasa Jakiūnaitė
Žurnalo 
medžiaga
{jcomments on}
