Jau 40 metų ukmergiškius džiugina Kultūros centro choras „Vyturys“, vadovaujamas Antano Pociaus. Kolektyvo chormeisterė Emilija Butvilavičienė, koncertmeisterė Dalia Stundžienė. Balandžio pabaigoje choras koncertu paminės savo jubiliejų, prieš koncertą Kultūros ministerijos atstovai apdovanos Kultūros centrą, už 2015 metų rezultatus pripažintą geriausiu šalyje. Tačiau tą dieną svarbiausias bus „Vyturys“.
Apie jo 40-ies metų kelią kalbamės su choro įkūrėju, vadovu ir dirigentu Antanu Pociumi ir ilgamete choro dalyve Veronika Raulinaitiene.
Pokalbio pradžioje A. Pocius paminėjo, kad pradėdamas darbą Ukmergėje niekada negalvojo, kad tiek metų išdirbs su choru. 1976 metais vadovui, baigiant mokslus Vilniaus Konservatorijoje, buvo pasiūlyta važiuoti į Klaipėdą ir ten kurti chorą. Tačiau dirbti ten nesinorėjo, todėl reikėjo suburti chorą Ukmergėje, kur vadovas jau dirbo Muzikos mokykloje.
1976 m. vasario pradžioje choras jau buriamas, o pirmoji choro repeticija įvyko simbolišką dieną – vasario 16-ąją, 1975 m. rudenį atidarytuose naujuose kultūros rūmuose. Į buriamą chorą susirinko muzikos mokytojai, lopšelių-darželių auklėtojos, inžinieriai, kitų specialybių žmonės. 45 dainininkai išmoko pirmąją choro dainą – lietuvių liaudies dainą „Už jūrų, marių“. Jau balandžio 26 d. dalyvauta pirmajame koncerte, o gegužės 27 d. choro vadovas gynė savo diplominį darbą.
Pirmame konkurse choras dalyvavo jau sekančiais metais Alytuje ir laimėjo trečią vietą. Tai buvo neįprasta, nes Ukmergėje chorinis menas buvo apleistas – būdavo pasiruošiama „Dainų šventei“, joje sudalyvaujama ir choras išnykdavo iki kitos šventės. Bet būsimas „Vyturys“ šią tradiciją nutraukė. „Kaip pradėjom, taip ir nebepaleidžiam“, – šypsosi vadovas.
Choras įvedė naują tradiciją – jubiliejinius koncertus, kurių muzikinį repertuarą parengdavo ir atlikdavo tik vienas choras. Pirmasis jubiliejinis koncertas vyko 1981 m. Tada choras jau buvo žinomas šalyje. „Kaip nauja žvaigždutė sublizgėjus danguje buvom“, – prisimena vadovas. Tai lėmė laimėta trečia vieta 1980 m. Dainų šventėje. Už ją Kultūros ministerija ukmergiškius apdovanojo turistine – koncertine kelione į Šiaurės Korėją. Sovietiniais laikais kolektyvo išvyka į užsienį buvo neeilinis įvykis. Ukmergiškiai rimtai ruošėsi kelionei, netgi išmoko dainą apie Šiaurės Korėjos vadovą Kim Ir Seną. „Bet kartu vykę KGB atstovai uždraudė mums ją dainuoti“, – pasakoja A. Pocius. Tačiau daina vis tik buvo sudainuota autobuse ir korėjiečiai pareiškė, kad jei būtų ji nuskambėjusi koncerte, žmonės choristus iš salės išneštų ant rankų.
Iki 1984 m. kolektyvas jokio vardo neturėjo, buvo tik Kultūros rūmų mišrus choras. Vardas kolektyvui buvo suteikiamas už pasiekimus, kuriuos reikėjo iškovoti. Jaunas, kolektyvo narių amžiaus vidurkis buvo iki 50 metų, choras 1984 m. tapo Juozo Naujalio konkurso nugalėtoju. Už tai jis gavo teisę išsirinkti vardą. Prasidėjo siūlymai kolektyvą pavadinti vyturėliu, vieversiu. Tada vardą pasiūlė komunistų partijos komiteto sekretorius ir taip 1984 m. Ukmergėje atsirado „Vyturys“.
Komunistų partija tais laikais turėjo labai didelę valdžią ir įtaką. Pavyzdžiui, prieš kiekvieną koncertą partijos komitete reikėjo suderinti programą. Tada atsakingas žmogus iš programos išbraukdavo visas dainas, kėlusias įtarimą, pavyzdžiui, „Ave Maria“. Taip pat buvo privalomos dainos rusų kalba arba apie partiją.
Padėtis pasikeitė prasidėjus Atgimimui. Tuomet kultūros rūmuose surengtas pirmasis Kalėdinis koncertas. Choro vadovo atmintyje liko labai stiprus įspūdis iš šio koncerto, kai žmonės salėje verkė „Vyturiui“ atliekant pačias gražiausias ir populiariausias šventas giesmes.
Labai įsimintinos buvo kelionės po Šiaurės Baltijos šalis. Vadovas tai įvardina kaip vieną kolektyvo traukos „variklių“, jo išlikimo faktorių. Pirmoji šventė įvyko 1995 m. Latvijos sostinėje Rygoje. Antroji 1997 m. Švedijoje, vėliau 2000 m. Norvegijoje, 2002 m. Lietuvoje, 2008 m. Estijoje, 2010 m. Islandijoje, 2012 m. Suomijoje ir 2015 m. vėl Rygoje. Dalyvauti tokiose šventėse buvo įdomu – žmonės ne tik pakeliaudavo, bet ir kaskart paruošdavo naują repertuarą aštuoniomis kalbomis ir 20-ies minučių savo programą. „Nors kalbų neišmokome, bet jeigu reiktų skaityti bet kuria šiaurės šalių kalba, tai mes galim padaryti be klaidų ir suprasti vieną kitą žodį“, – pasakoja vadovas.
Į tokias šventes važiuodavo ir kiti kolektyvai Iš Lietuvos. Kartą koncerto Švedijoje metu Veronika Raulinaitienė susitiko Pakruojyje gyvenančią seserį. Skirtumas tik toks, kad ukmergiškiai nepraleido nė vienos šventės, o kiti chorai važiuodavo tik į kai kurias.
Gerai įsiminė kelionė į Islandiją. Nors ji kainavo 2000 litų, bet į kelionę vyko daugiau kaip 30 „vyturiečių“. Tada Lietuvos Liaudies Kultūros centras įpareigojo „Vyturį“ Islandijoje atstovauti Lietuvą bažnytinių himnų kategorijoje. Koncerto Islandijoje nepaprastai įspūdingoje katedroje „Vyturio“ klausėsi beveik 2000 žmonių ir su „Vyturiu“ giesmę „Marija, Marija“ giedojo stovėdami. „To niekur nebuvo“, – pasakoja A. Pocius.
Didelės dalies dalyvių chore jau nebėra. Anapilin išėjo tiek, kad būtų galima suburti dar vieną chorą – 36 žmonės. Likęs choras, kuriame dainuoja 43 žmonės, kaip šeima. Jauniausiam dabar 25, o vyriausiam – 85 metai. Žmonių kaita chore nedidelė. Kiekvienais metais chore pasikeisdavo 2 – 5 žmonės. „Vieni išvažiuoja, kiti atvažiuoja“, – sako A. Pocius.
Paklaustas, kur paslaptis, kad išliko žmonės, choro įkūrėjas sako, kad dainuoti visi pradėjo jauni. Palaipsniui tai tapo antru, bet mielu darbu. „Jeigu tu nemylėsi dainos ,nieko nebus. Jeigu neateisi į repeticijas – sąžinė užgrauš“, – sako A. Pocius. Viską lemia ir vadovo užsidegimas – per 40 metų nebuvo dienos, kad choristai susirinktų ir nebūtų vadovo.
Repeticijose reikia susidainuoti – tai unikalus darbas. Paprastai repetuojama tris kartus per savaitę – atskirai vyrai ir moterys, bei bendra repeticija. Choristai džiaugiasi, kad „Vyturys“ išlaikė savo liniją, nepasidavė popsui.
Be „Vyturio“ dainų neįsivaizduojami kalėdiniai koncertai Kultūros centre, valstybinių švenčių paminėjimai Ukmergėje, Dainų šventės.
Vadovas pokalbyje paminėjo buvusius „Vyturio“ prezidentus – Aloyzą Šukį, Alvydą Rimeisį, Vilių Pečiūrą, Vidmantą Juzėną. Ir dabartinę – Daivą Jurkėnienę. Bei žmones, chore išdainavusius visus 40 metų: tai Veronika Raulinaitienė, Milda Vinickienė, Ričardas Gleiznys, Algirdas Rimeisis. Nuo 1978 m. chore – Adelė Šarkienė.
Vienas choro atminimas liks labai ilgam. Per 15-os metų choro jubiliejų jo dalyviai pasodino ąžuolų giraitę tarp Dukstynos pagrindinės mokyklos ir kapinių. Iki choro jubiliejaus ąžuolai užaugo, paaugs ir iki kitų jubiliejų. „Vyturio“ neliks, tačiau ąžuolų giraitė išliks“, – pasididžiuodamas sako jubiliejų švenčiančio choro vadovas Antanas Pocius.
Arvydas Pėšina
