Kol Lietuvą ūžia dėl J.Statkevičiaus ir R.Vanagaitės pasisakymų, beveik nepastebimai artėja tai, kas tiesiogiai lems kiekvieno mūsų gyvenimą artėjančiais metais. Tai ne karas ir ne maras, ir ne ateivių invazija, o valstybės biudžeto tvirtinimas. Nežinau, kaip jūs, tačiau aš tikrai kiekvienais metais šio laikotarpio laukiu su dideliu nerimu, nes tai tradicinis mums iš viršaus nuleidžiamų kiaulysčių metas. Per gerai dar prisimenu, kuomet 2008 metais, vadinamosios ekonominės krizės metu buvome „apdovanoti“ didesniu PVM (beje, laikinai, kaip tuomet teigta) ir kuomet startavo didis milijardo litų paieškos vajus.
Nežinau, kiek tuomet pinigų vis tik pavyko surasti I.Šimonytei, tačiau žinau visiškai tiksliai: jau 2009 žiemą socialinės paramos skyriai buvo apgulti tų, kuriems prireikė pašalpų ir kompensacijų. Ir nevalia kaltinti vien abstrakčią „krizę“ – tarp prašytojų nemenką dalį sudarė būtent tie, kurie iki tol nors ir turgavietėse smulkme prekiaudami kažkaip iki tol galą su galu sudurdavo ir, beje, ne tik sudurdavo, tačiau ir šiek tiek pinigėlių į bendrą katilą sunešdavo.
Beje, tradicija sutikti kiekvienus Naujuosius Metus su vis nauju nemaloniu valdžios siurprizu kartojasi nuolatos ir jau taip pat tradiciškai valdančiųjų takiniu tampa mažiausiai uždirbantys.
Ne išimtis bus ir šie metai. Buvau giliai nustebęs, kuomet policijos vadovas žėrė patarimus, esą padėsiančių kovoti su „šešėliniu verslu“. Iki tol buvau giliai įsitikinęs, kad mokesčių surinkimo klausimai yra VMI kompetencija, finansinės politikos gairių nubrėžimas – Finansų ministerijos. Na, o siūlymus dėl ekonomikos raidos turėtų pirmiausiai teikti politikai, atsižvelgdami į savo politinę orientaciją.
Tiesa, kiek ramiau pagalvojęs supratau – nustebti neverta. Tiesiog turime akivaizdų atvejį, kuomet buvo reikalingas tas, kuris įgarsins nepopuliarius pasiūlymus ir savo pečiais pridengs jų autorius. O kas tam geriau tinka nei prie drausmės ir tvarkos pripratęs pareigūnas ir dar savo buvusio viršininko greičiausiai prašomas? Be to, uniformos magija Lietuvoje taip pat puikiai veikia ir kokiai Mildai Dargužaitei tą patį pasakius reikiamo efekto pasiekti nepavyktų.
Tačiau sugrįžkime prie esmės. Tebūnie aš šiandien prabilsiu kaip koks liberalas, tačiau viskas, kas buvo įgarsinta, yra užprogramuota katastrofa kiek trumpalaikėje, tiek ilgalaikėje perspektyvoje. Pirmiausiai vėl norima atsistoti ant savarankiškai dirbančių gerklės. Smulkūs prekeiviai, amatininkai, privačiai paslaugas teikiantys meistrai ar taksistai yra „mėgstami“ valdžios, nes būtent į juos ganėtinai lengva nukreipti piliečių pyktį.
Nesigilinsiu į psichologines to priežastis, tačiau vis tik paminėsiu, kad Lietuvoje neapykanta „spekuliantams“, puoselėta 50 metų, niekur neišnyko, be to, būtent su smulkiausiais paslaugų tiekėjais žmonės susiduria betarpiškai ir visas neigiamas patirtis projektuoja į visą socialinį sluoksnį. Didžiųjų prekybos tinklų savininkai irgi kelia erzelį, tačiau jie toli ir net labai norint užpakalin neįspirsi.
Puikiai suprantu, kad iš karto atsiras teigiančių, kad sąžiningai mokėti mokesčius yra šventa pareiga. Tačiau ar aš su tuo nesutinku? Kaip tik mokesčių surinkimo sistema turi būti kuo paprastesnė, kad bet kas, norintis dirbti savarankiškai, net ir neturėdamas specialių žinių galėtų tiesiog ateiti, susimokėti ir dirbti toliau.
Tačiau dabar mes matome tiek paslėptų prievolių, kad santechnikui, kirpėjai ar smulkiam amatininkui norint, pvz., iš vadinamo „patentininko“ tapti nors ir šeimyninės įmonės savininku, tiesiog neužteks žinių. Juk jam reikės ir buhalterį samdytis, ir teikti aibę ataskaitų nuo Sodros iki Statistikos departamento, ir visa tai prašoma jo padaryti grasinant baudomis. Pasiektas toks absurdo lygis, kad jau mano minėtas Statistikos Departamentas reikalauja pildyti dokumentus net tuomet, kai jie gali patys gauti informaciją iš kokio „Registrų Centro“ vienu mygtuko paspaudimu.
Bet sugrįžkime prie to, kas buvo įgarsinta. Pirmiausiai teiginys, esą tokios turgavietės kaip dabar Lietuvoje negali egzistuoti. Galime pasidžiaugti, kad negyvename už „geležinės uždangos“ ir daugelis mūsų ir aš taip pat matėme, kaip atrodo turgavietės Vokietijoje, Olandijoje, Austrijoje, na, ar ta pati žymioji Londono Camden Town turgavietė, kuri, beje, yra milžiniškas turistų traukos objektas. Sumoki turgaus mokestį ir dirbi – štai toks yra dažniausiai taikomas principas iki nėra viršijama apyvarta, po kurios prasideda „pilnavertis“ apmokestinimas. Ir toji riba, beje, nėra tokia jau maža. Ir tai yra logiškas reguliavimas, nes apkrovus prekybininką prievolėmis, jo tiesiog neliks.
Ir kai Lietuvoje, kur prekybos tinklų oligopolija, jau seniai realybėje siūloma dar labiau prispausti smulkiuosius, kyla klausimas dėl siūlančio sveiko proto. Ar mažai mes piktinamės aukštomis kainomis? Tai, jei piktinamės, tuomet yra tik 2 būdai pakeisti padėtį: arba pradėti jas reguliuoti „iš viršaus“, arba užtikrinti, kad stambieji nuolatos jaustų spaudimą iš smulkaus verslo, beje, kaip tai yra tautiečių pamėgtoje Lenkijoje.
Akivaizdžiai už policijos kompetencijos ribų atsiduria ir siūlymai apie butų ar namų pardavimą juos tik visiškai įrengus. Manau, tarp skaitytojų dar nemažai tokių, kurie prisimena, kaip atrodė buto gavimas tais laikais, kuomet juos dalino. Kas galėjo ir turėjo prieigas prie „deficito“, tučtuojau puldavo juos remontuoti kiti, tiesa, likdavo su tuo, ką gavo.
Bet priminsiu – už butus tuomet mokėti nereikėjo, o dabar nepaisant to, kad teks sutikti gauti šlamštą, tačiau dar ir už pinigus.
Norite tinkamai apmokestinti privačiai dirbančius meistrus? Puiku, tačiau kodėl tuomet jūs apskritai norite uždrausti jiems dirbti? O gal nevyniokite žodžių į vatą ir drąsiai pasakykite – taip, mes veikiame stambių statybinių organizacijų labui. Nes reikalavimas priduoti įrengtus butus prispaus ne vien privatininkus, o ir smulkias ir specializuotas įmones, kurios taip pat tariasi tiesiai su buto pirkėju ir jiems nereikia „atsegti“ nei genrangovui, nei vystytojui.
Kažkada ir aš savo kailiu pajutau, ką reiškia būti statybos projekto kelintąja grandimi – kuomet sunkumams iškilus pinigai taip ir nenukeliavo, vystytojas paskelbė bankrotą, o jų savininkas tuo metu dalino televizijoje patarimus, kaip reikia daryti verslą Lietuvoje.
Na, ir vainikuoja prastų, o tiksliau labai prastų iniciatyvų siūlymas dar labiau riboti atsiskaitymą grynais. Štai čia jau visi piliečiai tampa įkaitais. Pirmiausiai prievolė išlaikyti bankus, o šioji de-facto egzistuoja jau dabar, leido pastariesiems girtis vis didėjančiais pelnais. Ir – atkreipkite dėmesį – nuo jų pelnų „pyrago“ valstybei nubyra tik skatikai.
Tačiau kur kas blogiau yra tai, kad grynų pinigų faktinis išėmimas iš apyvartos išpildo visos civilizacijos raidoje buvusią bet kokios šalies ar kultūros valdančio elito svajonę – pilną piliečių privačių išteklių kontrolę. Tai tikras Damoklo kardas, kuris vos tik šalis pasitrauks toliau nuo demokratijos ir teisinės valstybės principų tučtuojau pradės kirsti galvas.
Beje, pabaigai norėčiau akcentuoti dar vieną svarbų dalyką. Mokestinės priežiūros griežtumas toli gražu neužtikrina sistemos efektyvumo. Net ir 10 000 pažeidėjų noromis ar nenoromis likę skolingi biudžetui po kelias dešimtis eurų neprilygsta net vienam pažeidimui, padaromam nors ir tų pačių stambių statybų vystytojų. Tačiau darbo eiga ir su vienais, ir su kitais yra vienoda, tad mašina sukasi, o pinigai kaip nebyrėjo, taip ir nebyra, nes pinigai išeikvojami pačiai mašinai išlaikyti.
Ir tuomet kyla klausimas: tai gal vis tik pradėkime elgtis nors ir kaip JAV įprasta, kur pagrindinis dėmesys yra skiriamas stambiems pažeidėjams ir iš kur mes nuolatos išgirstame apie vis naujas rekordines baudas net ir stambiausioms korporacijoms?
Bet čia – Lietuva, čia lietūs lyja ir tai – skambių ataskaitų lietus. Geriau atsiskaityti už tūkstantį pagautų turgaus bobučių, nei pagaliau išieškoti stambią nepriemoką.
Vitalijus Balkus
