Šiais metais jau įprasto Deltuvos mūšio nebuvo. Tačiau Deltuvos mūšio rengėjai – Ukmergės karo istorijos klubas „I-as LDK Didžiojo Etmono pėstininkų regimentas“ vietoj mūšio surengė Napoleono kariuomenės puolimą 1812 metais atkartojantį žygį iš Kauno į Deltuvą. Ukmergiškiai kartu su kauniečiais per savaitę laiko nužygiavo apie 100 kilometrų miškų ir laukų keliukais.
Deltuvos mūšio rengėjas Julius Zareckas, pasakodamas, kodėl šiemet nebuvo mūšio, paminėjo svarbiausią priežastį – lėšas, kurių nebuvo. Surengti mūšį, kuriame dalyvauja virš šimto rekonstruktorių, reikia nuo 4 iki 7 tūkstančių eurų. Suma didėja nuo renginio apimties, papildomų renginių žiūrovams. Pagrindinis finansavimas būdavo iš Kultūros ministerijos ir visokiausių fondų. Iš čia nuo 2008 metų kasmet būdavo skiriamos lėšos. Tačiau šiais metais lėšų negauta.
Paklaustas, kodėl surengtas žygis, J. Zareckas atsakė: „esam patriotai ir nenorim, kad Deltuvos vardas žmonių sąmonėje išnyktų“. Žygiui savivaldybė per NVO rėmimo programą skyrė virš 500 eurų.
Ruošiantis žygiui reikėjo žygio maršruto. Jo maršrutą nustatė Karo istorijos muziejaus direktoriaus pavaduotojas, besidomintis napoleonistika Lietuvoje Arvydas Pociūnas. Pastarasis buvo sudaręs 115-120 kilometrų maršrutą, bet jį teko sutrumpinti, nes manyta, kad per daug. Tačiau dabar J. Zareckas įsitikinęs, kad ir tokio ilgio maršrutą buvo galima įveikti.
Žygis prasidėjo prie Rotušės Kaune. Čia saliutuota, vėliau žygiuota senamiesčiu. Iš čia persikelta į Raudondvario pilies parką. Iš ten patraukta link Babtų. Paskui laukų ir miškų keliukais iki Jonavos. Čia rekonstruktoriai aplankė Napoleono adjutanto J. A. Kosakovskio palaidojimo vietą. Iš Jonavos kariai atžygiavo iki Deltuvos.
„Šis žygis buvo gera atrakcija kauniškiams ir jonaviškiams, ir visiems sutiktiems žmonėms, per kur buvo žygiuojama. Miestuose teko duoti interviu laikraščiams, rekonstruktorius filmavo televizija. Taip žiniasklaidoje žygis buvo nušviestas neblogiau negu Deltuvos mūšis“, – šypsosi J. Zareckas. Vietinių gyventojų žygiuojanti kariuomenė sutiko nedaug, sutiktos mašinos pristabdydavo, paklausdavo kas čia tokie, kodėl žygiuoja. Su kuo susitikta, kalbėtasi, fotografuotasi, pasakota apie Deltuvos mūšį.
Paklaustas, kodėl žygiuota keliukais, o ne magistraliniu keliu, žygio iniciatorius paaiškino, kad tuo metu kai traukė Napoleono kariuomenė su gurguole, ji ėjo visais keliais. „Todėl istorinei tiesai nebuvo nusižengta“, – mano J. Zareckas. Kitą vertus, keliukais eiti gerokai saugiau, mašinų ten kartais nebūna nė vienos. „Ir ramiau jautiesi, pamąstai, laukuose kariai natūraliai atrodo, ir nejauti didelio poreikio kad pro tave važiuotų mašinos ir pypsėtų“, – pasakojo J. Zareckas.
Žygiavo viso, po vieną, po dvi dienas ar visą kelią daugiau kaip dvidešimt rekonstruktorių iš Ukmergės ir Kauno. Tačiau visą kelią nužygiavo tik aštuoni žmonės. Žygyje daugiausiai buvo ukmergiškių. Ir visą laiką jiems padėjo karo istorijos klubas „Fuzilierius“ ir karo istorijos klubas prie Karo istorijos muziejaus. Žygyje dalyvavo ir vežimas, traukiamas žirgo. Į vežimą turėjo būti sudėti karių daiktai. Bet neturint patirties, suklysta pasirenkant žirgą ir vežimą, nes trečią žygio dieną arklys susižeidė. Todėl vežimas buvo paliktas pas žmones ir kariai toliau ėjo vieni. Tik pasiekus Deltuvą atsirado kitas žirgas, vežimas buvo atsivežtas.
Prie 1812 metų rekonstruktorių jau baigiantis žygiui prisijungė klubas „Miško broliai“. „Tai tokia graži tiek moralinė, tiek fizinė parama“, – dėkojo jiems J. Zareckas. Pokario kovų rekonstruktoriai patys sugalvojo prisijungti prie žygio ir palydėjo kareivius paskutinį maršruto etapą. J. Zareckas pasakojo, kad jie atvažiavo iš vakaro, kartu nakvojo, atsivežė ginklus, uniformas. Žmonės galėjo sulyginti laikmečius, jo kariuomenes.
Paskutinį etapą link Deltuvos rekonstruktoriai pradėjo 7-ą valandą ryte. Ramiu ritmu tikslas buvo pasiektas. J. Zareckas, paklaustas apie orą, atsakė, kad buvo labai karšta. Jis jau buvo žygiavęs svilinant 27 laipsniams karščio. Tačiau šį kartą buvo virš 31. Todėl ir išėjo taip anksti. Žygio pabaigoje marškiniai buvo nebe drėgni, o šlapi, švarkas irgi šlapias.
Deltuvoje prie memorialinio obelisko salvėmis ir vainikais pagerbti žuvusieji. Karius sutiko ir pasveikino pats caras Aleksandras I, kurį įkūnijo rajono meras Rolandas Janickas. Vėliau caras karius pasveikino ir rekonstruktorių stovykloje. „Toks sutikimas labai netikėtas, mes didžiuojamės kad mūsų nepamiršo“, – sako J. Zareckas. Taip savaime Deltuvoje įvyko mažas renginys.
Žygį vainikavo patrankos šūvis nuo Deltuvos mūšio rekonstrukcijos lauko kalvos.
Ukmergiškių ir miesto svečių laukia dar du istoriniai renginiai – Smetoninės rugpjūčio 8 dieną ir Pabaisko mūšio jubiliejaus renginiai rugsėjo 5 dieną.
Arvydas Pėšina
Sergej Kornejevo ir Arvydo Pėšinos nuotr.
{youtube}Op9duDSSpOE{/youtube}
{eventgallery event=’114660006053230309490@6177726362059577281′ attr=images mode=imagelist max_images=24 thumb_width=50 }
