Vaitkuškio dvaro – kažkada buvusios impozantiškos ir prabangios grafų Kosakovskių rezidencijos – istorija ilga ir spalvinga, apipinta įvairiomis legendomis ir paslaptimis, sužymėta išskirtiniais aristokratiško gyvenimo ženklais.
160 tūkst. auksinų
Pats dvaras, susiformavęs 16–17 a., prisiglaudęs Vaitkuškio kaime, dabartinėje Pabaisko seniūnijoje. Manoma, kad pavadinimas kilęs nuo Vaitkaus, vieno iš Vaitkuškio apylinkių žemių savininko. Po Vaitkaus dvaras turėjęs daug savininkų. Apie 1550 m. Vaitkuškis atiteko Skorulskiams. Vedybų ir pirkimo sandėrių dėka Skorulskiai plėtė dvaro valdas, prijungė Ilgio ir Punto ežerus. 1720 m. Antanui Skorulskiui jau priklausė beveik visos Vaitkuškio apylinkės.Tad ne veltui 17 a. laikomas tiek šios giminės, tiek dvaro vienu iš klestėjimo laikotarpiu. Tačiau kada pastatyti pirmieji Vaitkuškio dvaro rūmai – žinių nėra. 1764 m. Mykolas Skorulskis, Antano sūnus, sudėjęs savo, seserų ir brolių paveldėtą turtą, už 160 tūkst. auksinų pardavė visą Vaitkuškį Vitebsko vaivadai Mykolui Kosakovskiui.
Pastatė rotondą
Dvarą įsigijus M. Kosakovskiui, jame jau buvo mūriniai dvaro rūmai, greičiausiai statyti pačių Skorulskių. Manoma, kad iki Kosakovskių dvarą sudarė centriniai rūmai, prieš juos stovėjusi oficina – reprezentacinių rūmų dalis, kurioje buvusi valgykla, skalbykla, kitos pagalbinės patalpos, tarnų kambariai. Tarp rūmų ir oficinos buvęs didžiulis kiemas. M. Kosakovskis tarp rūmų ir oficinos pastatė trečią rezidencijos ansamblio dalį: didžiulę rotondą ir dvi prie jos prigludusias kvadratines sales. Rotondos salė buvo skirta priėmimams ir puotoms, o salės per didžiuosius suvažiavimus tapdavo svečių namais. Tačiau šio statinio jau 19 a. pr. nebebuvo. Šalia rūmų stovėjo administracinis pastatas, kuriame buvo du iždo kambariai, ratinė, virtuvės ir maisto sandėlių patalpos. Be šių pagrindinių dvaro pastatų, jame buvo dar 22 įvairios paskirties ūkiniai ir gyvenamieji statiniai.
1798 m. mirus M. Kosakovskiui, Vaitkuškį valdė jo sūnus Juozapas Dominykas (1771-1840).
Vedė turtingą grafaitę
1831 m. dvaras buvo apiplėštas ir nuniokotas sukilimą malšinančio Lubno husarų pulko kareivių. Tuo metu rūmai jau priklausė itin išsilavinusiam, gabiam, šiuolaikiškam Stanislovui Feliksui Kosakovskiui, M. Kosakovskio anūkui, Imperatoriaus rūmų ceremonmeisteriui. S. F. Kosakovskis (1795-1872) buvo turtingiausias giminėje – po vedybų su prancūzų kilmės grafaite Aleksandra de Laval, gyvenusia Rusijoje. Aleksandra Kosakovska buvo kilusi iš garsios Peterburgo grafienės A. de Laval šeimos. Jos namuose lankydavosi Aleksandras Puškinas, Michailas Lermontovas, Aleksandras Gribojedovas, vyravo anticarinės nuotaikos. Vyresnioji Aleksandros Kosakovskos sesuo Jekaterina buvo ištekėjusi už dekabristo S. Trubeckojaus ir po dekabristų nuslopinimo paskui vyrą išvyko tremtin į Sibirą, atsisakiusi prabangos ir pasiaukojusi dėl vyro idealų. Vėliau ją aprašė Nikolajus Nekrasovas poemoje „Rusų moterys“.
Rūmus perstatė
Nenuostabu, jog būtent S. F. Kosakovskis nusprendė perstatyti rūmus, suteikdamas jiems tuo metu populiarią neogotikinę išvaizdą. Pats studijavo šio stiliaus ypatumus, darė eskizus ir galiausiai liko prie projekto, padiktuoto Miramare rūmų prie Triesto, kuriame negotikinė dvaro išvaizda persipynė neoromaniškais elementais. Rūmai buvo perstatinėjami 1857-1862 m. Sumanymo įgyvendinimą S. F. Kosakovskis patikėjo architektui mėgėjui Bonifacui Pavlovskiui. Po perstatymo rūmų išvaizda labai pakito, atsirado naujų detalių: daugiašoniai bokšteliai, smailaus lanko formos langai ir smailiaarkiai langai, dantytos sienelės. Virš rūmų pastatytas balkonas, virš kurio durų buvo Naktikovo (Kosakovskių giminės) herbas.
Prieš 1893 m. dešinėje rūmų pusėje pristačius verandą, suformuotas galutinis rūmų vaizdas. Nepaisant visų pakitimų, senoji rūmų architektūra visgi buvo išlaikyta.
Kadangi S. F. Kosakovskis buvęs didelis teatro megėjas, manoma, kad tuo pat metu buvo perstatyta ir oficina bei joje įrengta dviejų aukštų pastato aukščio teatro salė. S. F. Kosakovskis laikė Vaitkuškį savo namais, nors dar turėjo prabangius rūmus Varšuvoje. Nauji rūmai puikavosi italų, lenkų dailininkų ir paties Kosakovskio paveikslų kolekcija, senovinių ginklų, indų, senovės Egipto meno kolekcijomis, buvo sukaupta apie 12 000 tomų (1898 m. – 9860 vnt. leidinių lenkų, prancūzų, rusų, vokiečių kalbomis, seniausieji – iš XVII a. pradžios) biblioteka.
Įkūrė fotolaboratoriją
Po tėvo S. F. Kosakovskio mirties dvarą paveldėjo Stanislovas Kazimieras Kosakovskis (1837-1905). Jis, praėjus vos keletui dešimtmečių nuo fotografijos išradimo, dvare įkūrė nuosavą fotolaboratoriją ir per 11 metų, fotografo Juozapo Krajevskio padedamas, sukaupė neįkainojamą fotoarchyvą.
Išlikusiuose albumuose suklijuota daugiau nei 6 tūkstančiai Kosakovskių šeimos nuotraukų, kuriose įamžintos dvaro buities ir švenčių akimirkos, rūmų interjerai, apylinkių panoramos bei didikų kelionių po užsienį vaizdai. Iki šiol šis didžiausias ir unikaliausias privatus XIX a. pabaigos – XX a. pradžios fotoarchyvas Lietuvoje yra išsamiau netyrinėtas, jis menkai žinomas net fotografijos istorikams.
Valdė motina
Antrasis pasaulinis karas ir po jo prasidėjusios permainos Vaitkuškio dvarui buvo lemtingi.
Negailestingi likimo smūgiai pasiekė ir Vaitkuškio dvarą. Mirus S. K. Kosakovskiui, dvarą paveldėjo jo sūnus Jonas Eustachijus, tačiau tikroji Vaitkuškio valdytoja buvo jo motina Zofija Bover de Saint Clair – Kosakovskienė. Nėra žinoma, kada paskutinis paveldėtojas paliko Vaitkuškį. Manoma, kad po motinos mirties 1911 metais.
Prieglauda ir getas
1914 m. jau buvo rašoma apie dvaro nuomą, jame vykdavo Kauno ūkiškosios draugijos rengtos paskaitos. 1923 m. rūmuose įsikūrė Ukmergės apskrities žemės reformos komisija. 1926 m. rūmų patalpose buvo įrengta našlaičių prieglauda. 1939 m. prasidėjus II pasauliniam karui, dvare apgyvendinti internuoti Lenkijos kareiviai. 1940 m. sovietų valdžia dvarą nacionalizavo. 1941 m. liepos – rugpjūčio mėnesiais naciai dvare įkūrė žydų getą, iš kur jie buvo varomi į Pivonijos mišką nužudymui.
Paveldo beveik neišliko
Didžioji dalis sukaupto kultūrinio meninio paveldo arba dingo pokario suirutės laikais, arba buvo išvežta į Rusijos muziejus, dalis dailės kolekcijos pateko į Lenkiją ir sudegė Varšuvos sukilimo metu. Tik nedideli Vaitkuškio dvaro rūmų bibliotekos ir kitų rinkinių fragmentai po 1921 m. pateko į muziejus ir valstybines bibliotekas.
Po II pasaulinio karo, kada rūmai smarkiai nukentėjo, dvaras nyko ir iro, kol galiausiai jame liko tik pėdsakai buvusios didingos praeities: pamatai, rūmų bokštas (atstatytas 1984 m.) ir aptrupėję sienų likučiai.
Parengė Unė Jonaitytė
Rubrikos partneris: Facebook bendruomenė „Ukmergė senose fotografijose“. Visus, savo archyvuose turinčius senų Ukmergės ir ukmergiškių nuotraukų, kviečiame jomis pasidalyti ir apie jas papasakoti.
