Žmogus, žinantis kaimo istoriją, suvokiantis save, kaip dalelę tos istorijos, tik toks žmogus gali nuoširdžiai pamilti savo gimtąjį kraštą. Negalima leisti užmaršties dulkėms nukloti tuos takelius, kuriais vaikščiojo senoliai. Kad ir kaip gražiai kalbėtume apie ateitį be praeities ji yra niekas.
Spalio pradžioje Ukmergės specialiojo ugdymo centro “Vyturėlis“ ugdytiniai su mokytojomis Liuda Čiuprinikoviene, Virginija Dupiniene ir vairuotoju Algimantu Dalinkevičiumi apsilankė „Mūsų muziejuje“, Dvareliškių kaime, Šešuolių seniūnijoje, Ukmergės rajone. Tai vieta, į kurią norisi grįžti dar kartą.
Mus svetingai pasitiko keli iš muziejaus įkūrėjų Celestina Vasiliauskienė ir Alvydas Burlėga. Muziejus atidarytas 2010 m. rugpjūčio 14 d. Šioje sodyboje gyveno Mikalajūnų šeima. Jame eksponuojama apie 250 eksponatų.
Kaip pasakojo Celestina, čia surinkti daiktai, kuriuos lietė senelių rankos. Jų pagalba jie kūrė savo ir vaikų ateitį. Iš šių senolių sklido gerumas, žinojimas, išmintingumas, darbštumas, noras gyventi prasmingai ir gražiai. Mikalajūnų artimieji su dėmesiu ir meile atsigręžė į senelius ir tą vertybę jie stengiasi perduoti jaunosioms kartoms. Čia sukaupta žmogaus patyrimas, išsaugota kas per amžius buvo svarbu ir brangu.
Svirnas ir klojimas mums priminė praeities laikus – ir veriamų durų girgždesys, ir žibalinė lempa, ir austos paklodės, tarsi bylojo, kaip ilgais žiemos vakarais močiutės dirbdavo. O senovės rakandai leido nors trumpam nusikelti į lietuviško kaimo praeitį.
Bėgantis laikas keičia gimtojo kaimo kraštovaizdį, iš atminties ištrina žmonių bruožus. Ir čia, Dvareliškių kaime, nebeliko daugelio sodybų, plačialapių liepų alėjos, čia gyvenusių senolių. Dabar stūkso netoli kelio akmuo, ant kurio iškaltas kaimo pavadinimas. Muziejus skendi įvairiaspalvių jurginų jūroje ir rudeninių lapų pievoje.
Ragavome Dvareliškių kaimo pievų žolelių arbatos, bičių medaus, valgėme pyragą ir nesinorėjo niekur eiti, o dar ilgiau pabūti svetingame būryje ir pasikalbėti.
Labai džiugu, kad turėjome galimybę prisiliesti prie istorijos, pajusti senovinę dvasią, prisiminti kaimo praeitį ir atgaivinti atmintį. Ne vienam suaugusiam ir vaikui virptelėjo širdis, apsilankius šiame muziejuje.
Grįžę į mokyklą, skaitėme Celestinos padovanotą knygą “Tautotyros metraštis“, kuriame išsamiai pasakojama apie minėtą muziejų.
Skubėdami ir bėgdami, atsigręžkime į praeitį, nevalia pamiršti senojo kaimo ir jame gyvenusių žmonių.
Virginija Dupinienė
Nuotraukose matome: muziejaus eksponatus, vieną iš muziejaus įkūrėjų Celestiną Vasiliauskienę.
