Karštą liepos 6 dienos popietę vienuolika įvairaus amžiaus Sližių krašto gyventojų išsiruošė į jau tradicija tapusį dviračių žygį po artimiausias vietoves.
Pirmiausiai pasukome į Knyzlaukius, Sukinius. Atsigaivinome Žuvintės šaltinio vandeniu, pasigrožėjome versme, užsukome į sentikių kapinaites, kuriose apie skaudžias ir dramatiškas čia besiilsinčiųjų šeimų istorijas mums papasakojo šiame kaime gimusi Aleksandra Čižiūnienė. Įkopėme ir į Sukinių piliakalnį, kurio prieigos dar tebetvarkomos. Užsukome ir pas bitininkus Vladimirą ir Algitą, kurie mus pavaišino šviežiu medumi, papasakojo apie bičių terapiją. Besišnekučiuodami, vieni kitiems padėdami įveikti sunkesnes įkalnes pasiekėme Kulniškius, Pavytinę, Antakalnį. Ilgėliau stabtelėjome labai gražiame ir ramiame Žuvinčių kaime, kuriame sutikome malonių gyventojų, sužinojome įdomių vietos istorijų. Vakarėjant ties Mančiušėnais atsigaivinome Širvintoje ir pro Šmukštus pasukome ant Sližių piliakalnio. Čia jau rinkosi aplinkinių Sližių, Kultuvėnų, Samantonių, Gavėnonių kaimų gyventojai ir svečiai, nešini kas kibiru, kas maišeliu ar moliniu ąsotėliu, o kas ir visu pusmaišiu žemės iš savo sodybos – mat ant piliakalnio aikštelės yra nuo senų laikų likusios gilios duobės, o kai pernai čia buvo susirinkta giedoti himno, Rūta Lukenskienė ir pakvietė sunešti žemės, kad piliakalnis vėl taptų visų šio krašto žmonių traukos centru.
Šiemet piliakalnio teritorija neatpažįstamai pasikeitusi. Čia daug paplušėjo viešiuosius darbus Veprių seniūnijoje dirbantys žmonės – sutvarkytas ne tik piliakalnio viršus, bet ir visas status Širvintos šlaitas, nuo kurio dabar matomas šios sraunios upės vingis.
Giedoti himno su sližiškiais atskubėjo ir Veprių seniūnė Dalė Urbonienė. Ji visus susirinkusius pasveikino su švente. Albina Verenienė surengė tikrą viktoriną – klausimai buvo susiję su šia švente, o teisingai atsakiusieji gavo prizus. Ilgai neskubėjo skirstytis žmonės – po didingais ąžuolais skambėjo dainos, kvepėjo arbata, atgijo prisiminimai…
Gera buvo savame kaime. Pakeliavus po apylinkes pamatėme, kad tokios vienybės ir bendrumo kitur nėra. Labai smagu kartu būti, kurti naujas tradicijas, tęsti senąsias ir jausti šalia vienam kitą. Tokios šventės daro mus tvirtesnius, atviresnius, nuoširdesnius, patriotiškesnius. Gyvenimas įgauna prasmę.
Vyr. bibliotekininkė Rasa Vasiliauskienė
