Kas bijojo Koronės viruso, tas neatėjo, kas atėjo, tas džiaugėsi.
Spalio mėnuo – pagyvenusių žmonių, t.y. Senjorų mėnuo. Šventupėje gyvena daug senjorų, kurie, nepaisant sveikatos sutrikimų, sugeba gražiai prižiūrėti savo sodus, daržus, namų aplinką ir noriai dalyvauja Šventupės bendruomenės veikloje. Turime mes Šventupės senjorų klubo pirmininkę Emiliją Vėbrienę. Jai kilo mintis surengti vakaronę senjorams, kuri įvyko spalio 3d. ,,O kur jūs matote pagyvenusius žmones, aš matau čia tik žmones‘‘ – pasakė kažkas. Susirinko tie, kas patyrė daug gyvenimo sunkumų, bet viską pergyveno, iškentė ir šiandien daugelis iš jų yra stipresni, darbštesni už jaunus ir nesiskundžia dėl mažiausių nesėkmių. Be šių žmonių nepraėjo nei viena šventė, nei susirinkimai, nei jokie kiti suėjimai.
Pirmiausia Šventupės romansinių dainų kolektyvas ,,Šventerečius‘‘ sudainavo romansą ,,Senam parke‘‘. Gražiai nuskambėjo, nuvinguriavo dainos melodija, suvirpinusi ne tik mūsų, klausytojų širdis, bet ir pačių daininikų ir dainininkių širdis. Girdėjau nuomonę, kad ,,Šventerečius‘‘ paseno, kad per prasti dainininkų balsai, kad sveikatos nebeturi, neverta su jais repetuoti. Netiesa!. Jei žmogus, kad ir kokio amžiaus bebūtų, aktyviai dalyvauja visur, dainuoja, šoka, ar daržus ravi – jis gyvena, jegu dūsauja ar skundžiasi, reiškia jis lėtai miršta. Tai ne mano , tai išminčiaus žodžiai.
Po gražios dainos senjorų klubo pirmininkė Emilija Vėbrienė gražiai visus pasveikino , palinkėjo sveikatos ir geros kloties, po to visus sveikino Šventupės bendruomenės pirmininkas Vytautas Marčauskas, Krikštėnų ponia Eugenija de Bondi (Veronika Kirvelienė), kuri dėl sveikatos problemų negalėjo pati dalyvauti, tai atsiuntė dovanų ir pasveikinimą. Paskui aš, Birutė Stundienė, pasaką sekiau, kurioje išaiškinau, kad senas žmogus ne tik, kad ne kvailas, bet daug protingesnis už tuos , kurie protingais dedasi. O muzika? O grojo mums, Anykščių rajono Kurklių miestelio muzikantai ir šešuoliškis Stasys Markevičius, grojo taip, kad džiugu buvo klausytis, džiugu dainuoti kartu su jais, pasimiršo rūpesčiai ir vargai. Emilija Vėbrienė pasakojo, kaip rado visai nieko vyrą, pamestą pievoj, galvojo va čia tai pasisekė. Be reikalo džiaugėsi, Petrienė tą vyrą atėmė, atseit čia jos antra pusė ir dar kumščiu pagrūmojo. Paskui minėm mįsles apie tai, ko negalima pakeisti, kas stipresnis vyras ar moteris, ko velnias labiausiai bijo. Smagu buvo, bendruomenės pirmininkas gira vaišino, moteriškės vaišino savo pagamintais patiekalais. Saugojomės mes to koronės viruso, dėvėjome kaukes, laikėmėe rekomenduojamo atstumo.
Žmogus turi turėti džiaugsmą, arba palikti tas vietas, kurios džiaugsmo neteikia ir ieškoti, ieškoti, ieškoti…
Tą vakarą mes jį radome, kartu dainuodami, bendraudami, juokaudami. Dėl to ir gyventi verta.
Birutė Stundienė
