Aldona Vachmistrovičiūtė (21 m.) – viena iš 237 absolventų, šiais metais baigusių Ukmergės technologijų ir verslo mokyklą. „Viena iš“ ir vienintelė – neįgaliojo rateliuose. Mergina nevaikščiojo niekada. Klastinga liga – įgimta sąnarių artogripozė – paveikė visus sąnarius. Sužalojo kūną, bet ne gražią sielą: Aldona nedejuoja ir nekeikia likimo, jos širdis sklidina gerumo ir šilumos. Mergina atkakli – nuo rudens mokysis toliau, įstojo į Utenos kolegiją. Paprašyta pasikalbėti, Aldona kukliai klausia: „Ar verta apie mane rašyti?“. Taip, Aldona, būtent apie Tave reikia rašyti. Gal tada bent vienas nustos skųstis, kad gyvenimas neteisingas: kai įsiklausys į neįgyvendinamą Tavo svajonę pačiai pauogauti miške.
– Pirmiausia sveikiname, gavus diplomą. Kaip sekėsi studijos? Ar nebuvo sunku mokytis?
– Ačiū už sveikinimus. Studijuoti sekėsi puikiai. Nuoširdžiai dėkoju mokyklos direktoriui Jonui Cesevičiui, pavaduotojui Rimantui Jankūnui, bendrabučio administratorei Irenai Aukštuolienei, visiems mokyklos darbuotojams už sudarytus pritaikymus mokykloje ir bendrabutyje. Džiaugiuosi, kad bendrabutyje galėjau gyventi su mama. Man reikalinga socialinė pagalba. Jeigu mamai nebūtų leidę gyventi kartu, aš nebūčiau galėjusi studijuoti ir įgyti smulkiojo verslo organizatorės specialybės.
– Kas lėmė, kad pasirinkai smulkiojo verslo administratoriaus specialybę?
– Smulkiojo verslo organizatorės specialybę nusprendžiau studijuoti, nes tai platesnio profilio specialybė: galima dirbti buhalterinį, apskaitininko, vadybininko darbą. Turint sunkią fizinę negalią reikia ir specialybę atitinkamą rinktis: negalėčiau būti siuvėja, barmene, virėja ir kt.
– Kaip į Tave, merginą ratukuose, žiūrėjo bendramoksliai? Ar sulaukdavai pagalbos, kai jos reikėdavo?
– Mano grupiokai labai draugiški. Nuo pirmos studijų dienos su bendrakursiais gerai sutariame, bendraujame. Kai reikėdavo pagalbos, man draugai padėdavo. Gyvendama bendrabutyje susiradau nemažai draugų. Nors visos paskaitos vykdavo pirmuose aukštuose, bet retkarčiais reikėdavo pakilti į antrą aukštą. Kursiokai užnešdavo su vežimėliu. Labai ačiū mūsų grupės gerai ir rūpestingai auklėtojai Genei Chmeliauskienei. Kurso draugams linkiu sekmės.
– Ar Tau apskritai reikia pagalbos? Panašu, kad puikiai tvarkaisi pati…
– Sergu nuo gimimo. Visi sąnariai paveikti ligos. Gyvenimas mano – neįgaliojo vežimėlyje, todėl pagalba yra reikalinga. Pati negaliu apsirengti, apsimauti batų, susišukuoti, nusiprausti vonioje… Mama – mano pagalbininkė. Aš pavaikštau su vaikštyne. Namuose turiu lygiagretes pavaikščiojimui.
– Kokia Tavo nuomonė apie požiūrį į neįgaliuosius Lietuvoje? Ko trūksta labiausiai?
– Lietuvoje neįgalieji labai dažnai nuvertinami. Manoma, jeigu esi neįgalusis, tai nieko iš tavęs nebus ir tu nieko nesugebi. Neįgalieji yra tokie patys žmonės. Dauguma pasiekia užsibrėžtų tikslų. Vežimėlio pagalba judantys žmonės gali ne visur patekti. Pasiekiamos ne visos įstaigos: nėra privažiavimų, liftų, tualetai neprieinami. Kai kur šaligatviai nepravažiuojami.
– Ar teko susidurti su negatyvu: abejingumu, pašaipa, nužvelgimu gatvėje?
– Susidurti su negatyvu teko ir tenka. Mama padėjo daug pastangų, kad aš galėčiau mokytis Širvintose. Buvo pasiūlyta važiuoti mokytis į Kauno specialiąją mokyklą. Mamai pavyko įrodyti, kad man būtų suteikta teisė mokytis bendrojo lavinimo mokykloje kartu su sveikais vaikais. Taigi, baigiau Širvintų Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnaziją ir nusprendžiau mokytis toliau – studijuoti profesinį mokymą. Daug kas galvojo, kad negalėsiu studijuoti kitame mieste. Širvintose nužvelgimų gatvėje nejaučiu. Tačiau, nuvykus į kitą miestą, nužvelgimų būna.
– Ar niekada nekeikei likimo, kad štai, visi vaikšto, o Tu – rateliuose?
– Ne, niekada nekeikiau likimo. Šalia manęs yra puikūs, nuoširdūs, draugiški žmonės. Turiu mylinčią giminę, kuri manęs nevengia. Širvintose gyvenu su mama. Būdama trejų metų su mama skridom į Čikagą. Čikagoje atliktos dvi sudėtingos operacijos: pėdų ir klubų. Mama veža mane į sanatorijas. Dabar sutinka su manim gyventi studijų metu. Labai didelis ačiū mamai už viską.
– Iš kur semiesi optimizmo ir gyvenimo džiaugsmo, tvirtybės?
– Iš savo mamos, giminės, draugų.
– Ar daug draugų turi? Kaip juos renkiesi? Kokios savybės Tau yra svarbios?
– Draugų aplink mane yra nemažai. Vertinu šmaikštumą, linksmumą, nuoširdumą, draugiškumą. Su draugais susipažįstu mokyklose, sanatorijose, stovyklose.
– Ką mėgsti veikti laisvalaikiu?
– Laisvalaikiu mėgstu klausytis muzikos, žiūrėti televizorių, būti prie kompiuterio. Kai būna geras oras išvažiuoti į lauką. Vasaros metu labiausiai patinka būti mūsų sodyboje Gelvonuose. Sodyboje būnu su mama visą vasarą. Mėgstu su mama ir skuteriais keliauti. Labiausiai patinka būti prie jūros. Kiekvieną vasarą su Širvintų neįgaliaisiais važiuojam prie jūros.
– Kokie artimiausi Tavo planai? Kaip manai, ar neįgaliajam sunkiau rasti darbą?
– Rugsėjo mėnesį pradėsiu studijuoti Utenos kolegijoje ištęstines studijas. Studijuosiu verslo vadybą. Svajonę turiu išsilaikyti vairuotojo teises. Baigus studijas gal susirasiu darbą. Manau, jog sunkiau, nes ne kiekvienas darbdavys nori įdarbinti neįgalų žmogų.
– Ko palinkėtum žmonėms, kurie yra viskuo nepatenkinti ir amžinai niurzga?
– Niurzgom – džiaukitės gyvenimu! Kiek gražių dalykų supa mus.
– Pasakyk atvirai: ar kada nors pagalvoji, koks būtų Tavo gyvenimas, jei jame nebūtų… ratukų?
– Taip, pagalvoju. Jeigu galėčiau nors laikantis paeiti, galėčiau lengviau keliauti, pasivaikščioti po mišką, auginti daržoves, prisiskinti uogų, nueiti į šokius.
– Užbaik, prašau, sakinį: „Myliu gyvenimą, nes…“
– Myliu gyvenimą, nes mane supa rūpestingi ir mylintys žmonės.
Rasa Jakiūnaitė
Žurnalo VILKMERGE.LT medžiaga
