Pirmoje bažnyčios istorijos dalyje pasakojome apie bažnyčios atsiradimą, jos priklausymo pijorams laikus. Dabar panagrinėsime koks likimas teko bažnyčiai nuo XIX amžiaus iki 1919 metų.
Švenčiausios Trejybės cerkvė
Iki Lietuvos prijungimo prie Rusijos XVIII amžiaus pabaigoje, Ukmergėje stačiatikių beveik nebuvo. Vietiniai rusai buvo daugiausia sentikiai. Po prijungimo, mieste atsiradus rusų kariuomenei bei administracijos pareigūnams, prireikė ir stačiatikių parapijos bei cerkvės.
Stačiatikių parapija Ukmergėje įkurta 1839 metais, o cerkvė pastatyta 1842 metais, dabartinio miesto parko teritorijoje. Jos dvasininkai nuolatos skundėsi, kad cerkvė „maža, ankšta, prisiglaudusi miesto pakraštyje, pačioje nykiausioje vietoje“, Be to, anot besiskundusiųjų, kaip tik šalia cerkvės miestiečiai „suveždavo ir išmesdavo visokias miesto atmatas“, todėl dažnai „smilkalų kvapą užgoždavo supančio tvaiko kvapas“.
Po 1863 metų sukilimo numalšinimo Lietuvoje imta stiprinti stačiatikybę ir rusifikaciją. Tuometinis Ukmergės stačiatikių dvasininkas J. Prinevskis pasiūlė, užuot taisius senąją cerkvę, „pastatyti naują mūrinę, kuri vidaus ir išorės puošnumu nenusileistų katalikų šventyklai“. Tą cerkvę reikėjo statyti „vietoje, kur yra panaikintoji pijorų bažnyčia, kaip pačioje patogiausioje ir matomiausioje, esančioje šalia per miestą einančio plento“. Šis pasiūlymas pateiktas 1864 metų birželio pabaigoje, o jau 1864 metais rugpjūčio 13 dieną liūdnai pagarsėjęs Vilniaus generalgubernatorius M. Muravjovas – Korikas priėmė nutarimą „pastatyti cerkvę vietoje kur yra panaikintoji pijorų bažnyčia“.
Naujosios cerkvės sąmatą ir projektus kelis kartus teko koreguoti. Architektai, manydami, kad Ukmergėje „gyventojų stačiatikių nelabai daug“, siūlė mažesnės apimties pastato projektą su kuo mažesnėmis sąnaudomis. Bet to meto Vilniaus generalgubernatorius, pakeitęs M. Muravjovą – Koriką, K. fon Kaufmanas tvirtino, kad „stačiatikių šventyklos, kaip stačiatikybės ir rusų tautybės atgimimo Šiaurės Vakarų Krašte (Šiaurės Vakarų Kraštu carinės Rusijos laikais (nuo 1863 m.) buvo vadinama prie Rusijos prijungta buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija – R. Ramanauskas) didžiosios epochos ilgaamžės liudytojos, būtų įrengiamos kapitaliai ir reikiamu dailumu“. Tad pastatas turėjo būti gerokai didesnis ir puošnesnis.
Dalį statybos išlaidų ketinta paimti iš vietos gyventojų, tikintis, kad „medieną, grindinio akmenis ir smėlį nemokamai pristatys artimiausių kaimų valstiečiai“. Šie planai nepasitvirtino, nes valstiečiai katalikai neketino nemokamai talkininkauti cerkvės statyboje, kaimuose gyvenę rusai buvo daugiausia sentikiai. Dėl visų šių priežasčių iš pradžių 10000 rublių siekusi sąmata vis augo. Galutiniais apskaičiavimais visa statyba kainavo 26149 sidabro rublius 33 kapeikas. Pinigai cerkvės statybai buvo paskirti iš valstybės surinktų mokesčių.
Galutinis projektas, pagal kurį pastatyta cerkvė, buvo tipinis, skirtas 700-ams vietų. Statyba prasidėjo apdegusios pijorų bažnyčios nugriovimu 1865 metų gegužę. Norėtųsi ištaisyti klaidą, daromą rašant apie šią bažnyčią. Pvz.: B. Kviklio „Lietuvos bažnyčios“ III tome rašoma, kad „pijorų bažnyčia buvo iš katalikų atimta ir paversta stačiatikių cerkve“. Toliau rašoma, kad „ši bažnyčia nežinia kokio stiliaus, nes 1845 metais ji buvo perdirbta į cerkvę“. Bažnyčios į cerkvę niekas neperdirbinėjo, nes prieš tai jos griuvėsiai buvo sulyginti su žeme. Statomos cerkvės, vėliau tapusios katalikų bažnyčia, stilius ne „nežinia koks“, o neobizantinis. Tokio stiliaus buvo dauguma tuometinėje Rusijos Imperijoje statomų cerkvių. Tačiau B. Kviklys savo veikalą apie Lietuvos bažnyčias rašė emigracijoje, negalėdamas remtis Lietuvoje esančiais istoriniais šaltiniais, todėl jo klaida pateisinama. Tad šiuolaikinės Lietuvos žmonės neturėtų kartoti klaidingų teiginių.
Nugriovus pijorų bažnyčios griuvėsius, naujosios cerkvės statyba prasidėjo 1865 metų rugpjūtyje. Ji užsitęsė tiek dėl projektų kaitaliojimo, tiek dėl vėluojančių lėšų. Be to, jau beveik baigtoje cerkvėje 1866 metų rugpjūtyje pagrindinį skliautą laikančiame stulpe atsirado plyšiai. Nors technikų nuomone „tuos plyšius galima buvo užtaisyti, be pavojaus statinio tvirtinimui“, bet generalgubernatorius K. fon Kaufmanas su tuo nesutiko ir įsakė „išardyti stulpus, arkas ir skliautą, bei padaryti iš naujo“.
Naująją cerkvę pavadino Švenčiausios Trejybės vardu. Ji buvo pašventinta ir pirmosios mišios joje įvyko 1869 metų spalio 1 dieną. Po pašventinimo cerkvėje nuolat vyko sąmatose nenumatyti darbai, dėl ko cerkvės dvasininkai ne kartą skundėsi valdžiai. Visi darbai baigti 1873 metais, o bažnytinei žinybai cerkvė perduota 1876 metų lapkričio 11 dieną. Cerkvė statyta Ukmergės apskrities Cerkvių Statybos Komitetui vadovaujant. Visus darbus prižiūrėjo architektas Baranovas ir komiteto narys Poršenskis. Pats praeityje dirbęs architektu, jis gerai žinojo statybos rangovų suktybes ir tik jo budrios priežiūros dėka, statybos kaštai neišaugo dar daugiau.
Didžiojo Ukmergės gaisro metu, 1877 metų birželio 29 dieną, kai sudegė beveik visas miestas, „gaisras supo cerkvę iš trijų pusių, durys nekartą buvo užsidegusios ir tik vietinės kariuomenės dėka cerkvė liko sveika“. Senoji parke stovėjusi cerkvė sudegė. Pasak 1914 metų aprašymo, cerkvę sudarė „mūrinis pastatas su tokiu pat kupolu ir varpinė. Cerkvė dengta lakštine geležimi, o kupolas ir varpinė alavuota angliška skarda“.
Cerkvė turėjo keturis etatus: vyresnysis šventikas, diakonas, djačiokas ir ostijų kepėja. Jai priklausė apie 75 ha sodybinės ir ariamos žemės bei dvi fermos: Pabaldonė ir Januvskas, duodančios apie 1100 sidabro rublių pelno per metus. Vyresniuoju šventiku cerkvėje iki 1881 metų buvo protojerėjus Jevfimijus Prinevskis, o nuo 1881 metų iki cerkvės uždarymo protojerėjus Pavelas Levakovas.
Šalia cerkvės veikė pradinė cerkvinė-parapijinė mokykla, kurioje 1914 metais mokėsi trisdešimt vienas berniukas ir dvidešimt trys mergaitės. 1914 metais stačiatikių parapija Ukmergėje buvo nedidelė, sentikių mieste buvo daugiau. To meto parapijai priklausė (kartu su aplinkiniais kaimais) trys šimtai keturi vyrai ir du šimtai aštuoniasdešimt trys moterys. Mieste gyveno trys šimtai trylika vyrų ir trys šimtai septyniolika moterų sentikių.
Pirmojo pasaulinio karo metu, Lietuvą okupavus vokiečiams, cerkvė buvo paversta javų sandėliu. 1919 metų pradžioje, Ukmergę užėmus bolševikų kariuomenei, dvasininkas P. Levakovas kažkaip sugebėjo su jais susitarti ir atgauti cerkvei priklausiusius pastatus ir žemę. Išvijus bolševikus, pačiame pirmajame Ukmergės miesto savivaldybės posėdyje 1919 metų gegužės 11 dieną „popui, bolševikų laikais pasisavinusiam cerkvės namą ir turtą, liepta pasišalinti iš cerkvės“.
Bus daugiau
Raimondas Ramanauskas
Ukmergės kraštotyros muziejaus muziejininkas
