Liepos 12 d. Lietuvos Respublikos Seime atsidarė dailininkės Akrolestos (Ukmergės gyventojos Tatianos Sokolovos) personalinė paroda.
Parodą organizavo Verslo imigrantų ir investuotojų asociacija vykdydama projektą „Pažintis“, ir buvo aktyviai palaikyta Seimo deputato Algimanto Dumbrava.
Paroda Seime – įvykis bet kuriam menininkui, todėl nusprendėme pasikalbėti su Tatiana-Akrolesta.
– Kaip atsitiko, kad jūsų paveikslai atsidūrė tokioje netikėtoje vietoje, Seime?
– O kodėl gi ne? Deputatams taip pat reikia atsipalaiduoti. Atsipūsti nuo dėsnių ir skaičių, pasinerti į vaizdų ir spalvų pasaulį, praplėsti sąmonės akiratį.
– Ar anksčiau lankėtės Seime?
– Jei atvirai, ne. Apskritai tai mano pirmas kartas vyriausybės pastate. Kažkaip nereikėjo. Iš pradžių buvo baisu. Toks patosas ir iškilmingumas. Tikrinimas kaip oro uoste. Bet tada aš atsipalaidavau. Visi aplinkui yra mandagūs.
Verslo imigrantų asociacija padėjo jaustis lengvai ir patogiai. Jie atvyko manęs palaikyti. Aplinkybės reikalavo, kad kalbėčiau, bet norėjau greičiau klausytis, sužinoti kitų žmonių istorijas. Tarp imigrantų yra poliglotų, žmonės turintys tris aukštus išsilavinimus, talentingi dizaineriai. Kiekvienas iš mūsų atsineša savo patirtį, žinias, savo ypatybes. Tai tarsi papildomas ingredientas ar prieskonis pagrindiniame patiekale, kuris jį daro geresnį.
Imigrantas yra tarsi kiaulpienės sėkla, pagauta vėjo ir nusileidusi naujose žemėse. Kartais tenka prasibrauti per asfaltą ir sau kartoti: „Aš galiu!” Imigrantai – tai anglis, duokite laiko ir mes pavirsime deimantu.
– Papasakokite mums šiek tiek apie savo kolekciją. Ką reiškia „Relax-art“?
– Relax art – kryptis, kurią sugalvojau kaip meditacijos būdą, pašalinančia šablonus ir rėmus. Tai yra kūryba sielai, kylanti iš sielos.
Neturiu užduoties parodyti pažįstamus objektus. Verčiau aą noriu įkvėpti išdykavimo, žaidimų dvasia.
Kurti, kaip su Alisa šokti į triušio skylę, draugauti su Mažuoju princu ir pieškiti smauglius, kurie prarijo dramblį.
Kūryba – eksperimentas ir saviraiškos laisvė. Čia nėra vietos smerkti, lyginti ir vertinti. Tai poilsio ir meditacijos erdvė.
Yra visa meno terapijos sritis – menas kaip gydymo būdas. Tai labai svarbu, ypač pandemijos metu. Kelionė į fantazijų ir spalvų pasaulį suteikia ramybės ir gelbsti nuo depresijos.
Mano paveikslai yra tarsi „kiaulpienių vynas“, vaikystės prisiminimas, panašus į minkštą antklodę ar ledų kūgelį.
– Prie kokio stiliaus save priskirtumete?
– Labai įdomus klausimas. Galbūt mano kritikai pateiks tikslesnį atsakymą. Kaip su impresionistais, kurie gavo savo vardą po Louis Leroy pastabos.
Jei atvirai, kaip tik mane vadino. Ir impresionistu, ir simbolistu, ir primityvistu, ir konstruktyvistu. Man menas yra bendravimo būdas, tai įrankis, kuriuo galima tiesiog atsipalaiduoti, arba galima užduoti klausimus ir išprovokuoti žiūrovą ieškoti atsakymų. Relax-art – tai tik viena iš krypčių. Be to, yra džiaz-art – improvizacija, paremta klasikinių menininkų darbais. Smart-art – taip aš vadinu karikatūras ir paveikslus, kurių pagrindinė užduotis yra suteikti žiūrovui minties. Pasak Descarteso: „Aš manau – tai reiškia, kad aš egzistuoju“.
Mano nuomone, svarbiausias dalykas paveikslo – yra idėja. Gerai, jei ji pateikiama aiškiai ir gražiai, tačiau tai nėra svarbiausia. Fizikinės formulės yra pakankamai lakoniškos ir tai netrukdo joms turėti svorio ir reikšmingumo.
Kartais būna sunku pasakoti apie paveikslėlius. Geriau juos rodyti ir žiūrėti. Kritikai pateiks savo interpretaciją, o žiūrovas nuspręs, patinka tai jam ar ne. Ir kiekvienas žmogus bus teisus ir neteisus savaip. Ir tai nėra svarbiausia.
Menas yra vertingas pats savaime. Tai praplečia pasaulio supratimą, leidžia jį pamatyti ne juodai baltai, o vaivorykštės spalvomis ir įvertinti visas paletės spalvas, net jei kai kurios nepatinka.
– Ačiū už interviu.
