2023 m. gruodžio 1 d. Ukmergės rajono savivaldybės Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje atidaryta vienos ryškiausių abstrakcionizmo pradininkių Lietuvoje Kazės Zimblytės (1933-1999) kūrinių paroda. Autorė, kartu su Leonu Linu Katinu, Rūta Katiliūte, Eugenijumi Antanu Cukermanu ir Dalia Kasčiūnaite yra vieni svarbiausių asmenybių, nulėmusių modernaus meno vystymąsi Lietuvoje. K. Zimblytė – viena pirmųjų menininkių, 7-ojo dešimtmečio priešaušryje pradusi rengti akcijas bei performansus, tapyboje ėmusi naudoti mišrias technikas, koliažą, asambliažą, įvedusi purškiamų dažų naudojimą, paviršių faktūriškumą įpjaunant, įplėšiant, lankstant įvairias materijas. Jos kurti tekstai, jungiami su piešiniais, šiandien leidžia traktuoti dailininkę kaip tarpdisciplininio modernaus meno atstovę.
Kazės Zimblytės kūrybinis kelias ir proveržis sovietmečiu
Nors jau praėjo daugiau nei penkiasdešimt metų nuo abstraktaus meno atsiradimo Lietuvoje ir šiandien jis vartojamas gana plačiai, tačiau jo suvokimas yra vis dar labai paviršutiniškas. Suvokti modernų meną reikia specialaus pasiruošimo, išsilavinimo ir laiko. Kazę Zimblytę galima apibūdinti kaip pralenkusią savo laikmetį menininkę. O ir šiandien ji vis dar nėra iki galo suprasta ir įvertinta…
Kazė Zimblytė gimė 1933 m. balandžio 4 d. Briedžiūnuose, netoli Siesikų miestelio (Ukmergės r.). Manytina, kad jos gyvenimui nemažai įtakos turėjo dvarų kultūra, kadangi menininkės seneliai ir mama tarnavo Lokinės dvare (Ukmergės r.). Lokinės dvaro savininkai buvo pažangūs to meto bajorai, stipriai įsitraukę į 1831m. ir 1863 m. sukilimus, taip pat rūpinosi savo dvaro žmonių mokslais. Kazė buvo labai intelektuali: laisvai mokėjo kalbėti ir skaityti lenkų ir prancūzų kalbomis. Baigusi Ukmergės Antano Smetonos gimnaziją, kurioje piešimą dėstė to meto šviesuolis dailininkas Ignas Piščikas, dailės mokslų „ragavęs“ Paryžiuje, Kazė Zimblytė įstojo į tuometinį Dailės institutą, kur studijavo tekstilę. Po šių studijų bandė dirbti įvairiuose kombinatuose margindama audinius užuolaidoms bei kitus gaminius. Tačiau sovietmečio laikotarpyje būti fabriko dailininku, reiškė būti nežinomu susiniveliavusiu štampuotoju. O Kazė Zimblytė buvo laisva, ori, spinduliavo kūrybinėmis idėjomis, tad suprantama, kad ji norėjo išlikti ištikima savo vertybėms. Dėl šios priežasties dažnai teko gyventi nepritekliuje. Vis dėlto ji kūrė ir nuo 1959 m. dalyvavo įvairiose parodose.
Savo pirmąją autorinę parodą menininkė surengė 1968 m. „Vagos“ leidykloje. Tačiau jau kitą dieną ši paroda buvo uždaryta ir autorė tapo persona non grata – neatitikusi sovietmečio ideologijos menininkė. Iki 1988 m. Kazės Zimblytės kūriniai (1970, 1978, 1979) buvo eksponuojami tik pogrindžio galerijose, kurios veikė tuo metu Peterburge ir Maskvoje, draugų Juditos ir Vytauto Šerelių bei Vildžiūnų namuose.
Sovietmečiu meno kūrėjų gyvenimas buvo susiskaidęs į oficialųjį ir pogrindinį. Pastarasis intensyviai virė įvairiuose butuose, studijose, kur vyko bohemiškas gyvenimas, pokalbiai apie meną bei kūrėjus. Kazė Zimblytė buvo aktyvi visuomenės veikėja, dažniausiai ji bendravo su to meto intelektualėmis keramike Liucija Šulgaite, scenografe Juzefa (Juta) Čeičyte, dailėtyrininke Audrone Girdzijauskaite. Tačiau viešumoje jautė daug įtampos. 1983 m. dienoraštyje ji rašė:
„Nemalonu būti su žmonėmis,
Kurie manęs nemyli.
Mano mažam pasauliui reikia, kad mane mylėtų.
Nemyli manęs niekas…
Visa energija, visokios gudrybės ir niekšybės, visokie neva laimingi momentai-situacijos?…
Visokie falšai, visokios simuliacijos…
Ir viskas tai yra labai mini – (nei maxi falsas, nei maxi gudrybė – ne man tas pasaulis…)“.
Tik 1988 m., artėjant Nepriklausomybei, Lietuvos dailės muziejus surengė jos autorinę parodą, buvo išleisti pirmieji autorės katalogai, parašyti straipsniai, Juozo Matonio ir Vytauto Damaševičiaus iniciatyva sukurti dokumentiniai filmai. Kazę ėmėsi globoti „Lietuvos aido“ galerija… Vėliau parodos vyko 1994, 1996, 1999, 2011, 2014, 2015 metais Vilniuje, 2007-aisiais – Kaune, 2014 – Ukmergėje, buvo surengtos ir Berlyne, Varšuvoje bei kitur. Menininkės kūrinių turi Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, MO muziejus ir privatūs asmenys.
Kazė Zimblytės „pabėgimas“ buvo jos Briedžiūnai. Ten ji jautėsi savimi, jautė ryšį su savo mirusiais protėviais ir tėvais. Matyt, ši aplinka ir buvimas gamtoje jai buvo palaikymo, atgaivos šaltinis. Tai byloja jos dienoraščio tekstai, kurių gausu 2005 m. „Lietuvos aido“ galerijos išleistame kataloge „Akimirkos“.
Kazės Zimblytės 90-mečiui skirta paroda Ukmergės Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje
Gruodžio 1 d. Ukmergės Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje atidarytoje Kazės Zimblytės parodoje eksponuojama 90 autorės kūrinių. Tai – kolekcininko Ramučio Petniūno saugoma kolekcijos dalis, kurią sudaro piešiniai, tekstai, eskizai, koliažai, monotipijos. Taip pat eksponuojami bibliotekoje saugomi leidiniai, kuriuose autorė minima ar publikuojami jos kūriniai.
Atidarymo metu kolekcininkas padovanojo keletą Kazės Zimblytės ankstyvosios kūrybos kūrinių: akvarele nutapytą sodybą Briedžiūnuose bei 24 piešinius iš etnografinių ekspedicijų, kuriose autorė dalyvavo studijų metais. Tikimės, kad ši dovana inspiruos autorės įamžinimą gimtinėje. Kol kas nenuspręsta, kokia forma: ar katalogo, ar virtualios parodos ar pastovios ekspozicijos…
Autorės pagerbti, prisiminimais bei kūrybine bendryste pasidalinti atvyko žinomas fotomeninkas Gintautas Trimakas, kuriam teko gyvai pažinti Kazimierą Zimblytę. Jis pasakojo, kaip jam teko daryti keletą portretinių Kazimieros nuotraukų, kartu bendrauti įvairiuose renginiuose, demonstravo savo foto archyvo fragmentus, kurie susiję su Kaze Zimblyte.
Unikalu, kad Ukmergės meno mokyklai pavyko išsaugoti 2003 m. kurtą dokumentinį filmą „Meno laukas“, kuriame užfiksuoti meninės akcijos Briedžiūnuose, dailininkės sodyboje, fragmentai. Atidarymo metu šį filmą pristatė Ukmergės meno mokyklos bei Antano Smetonos gimnazijos dailės mokytoja ekspertė, tapytoja Jolita Šlepetienė, kuri kartu su kitais meno mokyklos mokytojais Irute Kiseliova, Birute Žilėniene, Roma Zareckiene, Dainiumi Tijūnėliu bei Rimvydu Šlepečiu 2003 m. inicijavo projektą, kurio metu buvo surengta minėta akcija.
Ramutis Petniūnas kartu su šią parodą eksponavusia menininke Kristina Daruliene diskutavo apie Kazės Zimblytės kūrybą bei skaitė autorės dienoraščio ištraukas.
Ukmergės Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje sukaupta gausi medžiaga, liudijanti mūsų krašto menininkės kūrybinį palikimą, jos biografijos duomenys, o dabar – nors ir nedidelė, bet labai svarbi mums, ukmergiškiams, jos kūrinių dalis.
Paroda Ukmergės Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje (Vytauto g. 30, Ukmergė) eksponuojama iki 2024 m. sausio 31 d. Erdvė atvira lankymui pirmadieniais-penktadieniais 8-18 val., šeštadieniais 8-15 val.
Ukmergės rajono savivaldybės Vlado Šlaito
viešosios bibliotekos vyr. bibliotekininkė
edukacinei ir projektinei veiklai Kristina Darulienė
