Išleistas leidinys „Ukmergė 1918-1940 metų Lietuvos Respublikos spaudoje“. Juliaus Zarecko sudarytame leidinyje pateikiami visi straipsniai ar jų dalys, kuriuose paminėta Ukmergė. Kadangi knygos apimtis labai didelė, todėl pateikiame, mūsų nuomone, tik pačias įdomiausias šios 642 puslapių knygos ištraukas. Kai kur bus visos ištraukos iš tuometinės spaudos, kai kur ištraukos iš straipsnių. Skaitytojai, norintys susipažinti su visais tekstais gali apsilankyti tinklapyje ukmergeskulturospuslapiai.lt. Ištraukų kalba netaisyta.
„Švietimo darbas“ rašė: Sausio 1 d. Ukmergės gimnazijoje buvo 254 mokiniai, 10 asmenų „mokomojo personalo“, 6 „norminės“ ir 2 lygiagrečios klasės, Ukmergės žydų gimnazijoje – 145 mokiniai, 8 mokytojai, 5klasės; Ukmergės lenkų progimnazijoje – 97 mokiniai, 10 mokytojų, 4 paprastos ir 1 parengiamoji klasės.
„Lietuva“ sausį rašė: „Ukmergės apskritis ir miestas paskiausiai virto spekuliacijos punktu, mūsų gerieji žydeliai strimgalviais gabena per Širvintas, Giedraičius ir kitus punktus įvairias prekes tiems, kurie jiems nesenai barzdas rovė [lenkams]. Per neitralinę zona nesunku pergabenti, o vietinė milicija turbūt nieko nežino, nes nei vieno spekulianto dar nesuėmė ir į Ukmergės miliciją nepristatė.“
„Darbininkas“ rašė: „Sausio mėn. likviduota Ukmergės komunistų organizacija. Pas jos narius Ploniną, Chaimovičių ir kitus rasta komunistinės literatūros: „Kar.[-eivių] Tiesos“ 198 egzempl., „Izvestija“, daug kitos literatūros lietuvių, rusų ir žydų kalbomis.“
„Laisvė“ vasarį rašė: „Pas mus jau tokia „mada“. Ar tau kokia nors demonstracija, ar manifestacija, ar paprastas vakarėlis – tai didžiausias pagražinimas – eglutės. Tas pat ir 16 vasario šventėje./ Ukmergės piliečiai gerų norų vedami pagražino miestą kaip kas galėjo. Pasižiūri – tik žalia, eglutės, eglutės ir galo nesimato. Tyčiomis atsidėjęs skaičiau ir priskaičiavau daugiau 300. Štai kaip pas mus gerbiamas miškas! Iš visų kampų tik rėkiama: miško trūksta, miškai nyksta, o patys piliečiai neatsižvelgia ką darą. Juk lengvai tas eglutes gali užmainyti eglės šakos, o dabar per vieną šventę 300 eglučių sunaikyti. Jeigu taip ilgai bus, tai greitai jos iš Lietuvos šalelės išnyks.“
1921 m. vasario 18 d. įregistruota Ukmergės miesto laisvoji gaisro draugija. Pasak įstatų, pagrindinis draugijos tikslas – “sergėti Ukmergės miestą gaisro atsitikimuose”. Draugijos įstatuose numatyti tikrieji, garbės ir nuolatiniai nariai. Garbės nariais galėjo būti “žmonės davę draugijai žymios naudos”. Nuolatiniais nariais buvo laikomi žmonės, įnešę draugijai ne mažiau 500 auksinų. Draugijos nario mokestis – 25 auksinai metams. Draugija numatė organizuoti savanorių gaisrininkų būrį ir šiuos planus įgyvendino. (LCVA; KM.)
„Sietynas“ vasaryje rašė: „Ūkmergės Miesto Taryba miestui aprūpinti nutarė išnaudoti Šventosios upės sraują. Ji skelbia konkursą, kas paimtų koncesiją pastatyti ant upės turbinas 100-150 jėgų. Koncesija duodama 15-kai metų, kuriem praslinkus visi įtaisai lieka miestui, kuris be to gauna iki 5 % gryno pelno. Šviesos kaina neturėsianti būti didesnė, kaip kituose Lietuvos miestuose.“
„Lietuva“ vasaryje rašė: „Kainos Ukmergėje. „[…] Rugių – 36-45 [auksinų už pūdą (16, 38 kg.)], kviečių 50-68, miežių 25-36, avižų 30-45, grikių 30-45, žirnių 35-48, vikių 25-40, sėmenų 40-60, raudonųjų dobilų sėklos 60-100, baltųjų dobilų sėklos 60-100, motiejukų sėklos 40-70, ruginių miltų 40-50, kvietinių miltų prastai maltų 40-50, kvietinių miltų pitlevotų [smulkiai maltų – valcuotų] 120-140, grikių kruopų 80-150, miežių kruopų 60-120, avižų kruopų 80-140, bulvių 8-15, runkelių 10-14, burokų 8-14, šiaudų ruginių 9-15, šiaudų vasarinių 10-16, pievų šienas 12-20, pelkių šienas 10-16, dobilų šienas 10-25, motiejukų šienas 15-25, sviestas sūdytas (sv. [svaras – 409,5 gr.]) 15-17, sviestas nesūdytas (sv.) 18-25, kanapių aliejus 100-130, sėmenų aliejus 120-180, veršiena 100-140, lašiniai 400-560, medus (sv.) 18-25, kiaušiniai (10) 9-12, višta 18-30, žąsis 40-70, antis 25-50, darbo arklys 3000-10000, penėta kiaulė (pūd. [už gyvo svorio pūdą?]) 100-200, nepenėta kiaulė 80-150, paršelis iki 1 metų 40-100, veršiukas ½ met. 190./ Darbininkui dienai duodant maistą [mokama] 16-25, be maisto 20-40. Darbininkei dienai duodant maistą 10-20, be maisto 20-35.“
„Lietuva“ vasaružyje rašė: Aukos Lietuvos gynimo komitetui. „[…] Ukmergės Gynimo K-tas: 17 skrandų, 4 ausinės [kepurės?], 1 rankšluostis, 5 krutinšildžius, 1 šalikas, 54 antgalvius, 97 por. pirštinių, 3 antkojus, 6 bašlikus, 50 kelnių, 1 šitkelnes, 2 marškinius, 4 liemenes, 85 por. kojinių, 7 sv. [svarai] siūlų, 34 sv. vilnų, 2 maišai.“
„Tėvynės sargas“ ir „Laisvė“ rašė: „Ukmergė 1921 m. kovo mėn. 15 d./ Skelbiu visuomenės žiniai, kad š. m. kovo 14 d. 10 val. ryto m. Ukmergėje tapo sušaudyti pasmerktieji mirtin Karo Lauko Teismo prie 4-to pėst. pulko nuo 11 d. kovo mėn. š. m. trys plėšikai, apiplėšusieji Ukmergės kleboną, kun. Barakauską ir gyv. vienkiemio Dimšiškių, Deltuvos vals. pil. Tarutį Petrą: 1) Chachurin‘as Rubin‘as gyv. m. Jonavos, 2) Vidis‘as Isaak‘as gyv. m. Ukmergės ir 3) Galin‘as Mauša gyv. m. Padviliškio [Radviliškio?]./ Ukmergės m. ir apskrities Karo Komendantas/ (pas.) Vyr. Leit. Žilinskas.“ „Sušaudė plėšikus. Karo lauko teismo nutarimu, Kovo mėn. 14 dieną Ukmergėje sušaudyta trys plėšikai: Rubin‘as Chachurin‘as iš Jonavos, Isaak‘as Vidis‘as iš Ukmergės ir Mauša Galin‘as iš Radviliškio, kurie apiplėšė Ukmergės kleboną ir Deltuvos valsčiaus Dimšiškių vienasėdžio gyventoją Tarutį.“
„Laisvė“ rašė: „Ukmergė. Katalikai mokytojai pradeda krutėti. Balandžio 3 d. įvyko katalikų mokytojų susirinkimas. Dalyvavo mokytojos ir mokytojai iš Ukmergės ir jos apylinkių, apie 20 asmenų. Kun. Vl. Mažonavičius skaitė referatą „Krikščioniškųjų dėsnių įsrova šiandienės pedagogikos teorijoje ir praktikoje“. Tuoj kilus sumanymui sudaryti čia Lietuvių Katalikų Mokytojų skyrių, pasirašė prie jo 12 mokytojų ir išrinko valdybą iš 4 asmenų: Danylaitės, kun. Daniusevičiaus, Jaselytės ir Koso. Be to, visi nariai pavedė Valdybai patarpininkauti užsiprenumeruoti kiekvienam „Lietuvos Mokyklą“, trys gi nariai pasižadėjo sekančiams susirinkimams pagaminti tam tikrus referatus. Mokytojas.“.
„Lietuvos ūkininkas“ balandyje rašė: „Ukmergė. Plentu iš Ukmergės į Kauną ir atgal tik plaukia ir plaukia vežimai su tai su grūdais, tai su prekėmis, o gelžkelio vagonai, žiūriu: tušti. Sako, kad gelžkelyje kroviniai prapuola, o Gelžkelių Valdyba už tai atsakomybės neimanti, todėl ir eina vežimai, kurie brangiau kaštuoja, o valstybei vietoj didelio pelno tik nuostoliai – tuščius vagonėlius vežiojant. Marytė.“.
„Lietuvos mokykla“ rašė: „Ukmergė. Skyrius [Lietuvos katalikų mokytojų sąjungos] įsisteigė 1921 m. balandžio mėn. 9 dieną. Narių prisirašė 10 žmonių. Pirmininkas buvo kapelionas F. Daniusevičius, jo pavaduotojas – mok. A. Danilaitė, iždininkas – mok. Kosas, sekr. – mok. A. Javelytė. Gegužės mėn. 31 dieną numirus pirmininkui ir skyrius apmirė, bet neilgam, katalikai mokytojai atsipeikėję po didelio smūgio t. y. netekimo brangaus vado, Liepos mėn. 28 sieną susirinkę išrinko naują pirmininką Antaną Striogą iš Taujėnų ir pradėjo organizacijos darbą. Dabar Ukmergės skyrius turi 20 narių, kurių du gimnazijos ir 18 pradžios mokytojų.“
„Lietuva“ balandyje rašė: Kainos Ukmergėje. „[…] Rugiai – 35-42 [auksinų už pūdą (16, 38 kg.)], kviečiai 54-66, miežiai 34-44, avižos 36-42, grikiai 32-40, ruginiai miltai 40-46, kvietiniai miltai pitlevoti 115-140, miežių kruopos (sv. [svaras]) 3-4, avižų kruopos 2-5, bulvės (pūd.) 8-15, runkeliai 7-12, burokai 7-12, šiaudai ruginiai 3-6, šiaudai vasariniai 5-7, šienas pievų 12-18, šienas pelkių 12-18, šienas dobilų 25-38, šienas motiejukų 30-38, sviestas sūdytas (sv. [svaras – 409,5 gr.]) 14-20, sviestas nesūdytas (sv.) 16-25, sėmenų aliejus 8-13, galvijiena 4-8, aviena 1-4, veršiena 1,5-3,5, lašiniai 12-17, medus (sv.) 10-16, kiaušiniai (10) 10-15, višta 20-35, žąsis 60-80, antis 36-48, darbo arklys 4000-7000, karvė melžiama 1900-4000, jautis mėsai pūdui gyvo svorio 150-200, suaugusi avis 100-150, penėta kiaulė pūdui gyvo svorio 200-300, nepenėta kiaulė pūdui gyvo svorio 80-140, darbininkui dienai duodant maistą [mokama] 16-28, be maisto 25-50, darbininkei dienai duodant maistą 14-26, be maisto 20-40.“
„Lietuva“ balandyje rašė: „17 d. Ukmergėje lankėsi Lietuvos ministras pirmininkas dr. Kazys Grinius, Vidaus reikalų ministras R. Skipitis bei Prekybos ir pramonės viceministras Dobkevičius. „[…] Pirmiausia ministeriai sustojo apskrities viršininko raštinėj ir išklausę vietos administracijos pranešimų, žiūrėjo raštinę, atimtų iš šmugelninkų produktų sandėlį; ypač, kas atkreipė ministerių akis, tai cukraus maišai. Paskui žiūrėjo iš žmonių atimtų degtinei virti įvairių kubilų, kibirų, statinių, katilų ir kitų kitokių prietaisų sandėlį. Jų tiek daug, kad užverstas visas aukštas ir žiūrint į šiuos įrankius stačiai darėsi visiems nejauku. Ir tikrai, žiūrint į visus tuos įvairius prietaisus, rodės, kad lietuviai stačiai grynai degtindarių tauta. Be kitų prietaisų Ukmergės sandėliuos yra ir tokių, kokių dar lig šiol nebuvo sugalvoję ir patys specialistai degtindariai. Milicijos vadas parodė vieną labai keistos konstrukcijos katilą; padaryti jį tegalėjo tik galva, ne pelenų pripilta: katilo apačia ketaus, viršus ąžuolinis, bet taip dailiai ir ščiulnai suleistas su ketaus katilu, kad nei sultys, nei garai negalėtų išeiti. Laiko gi ekonomijai ir kitų patogumų, tam katile yra įtaisyta automatinė muštokė – putrai maišyti. Visi stebėjos – kiek žmogelis turėjo sugaišti laiko ir padėti energijos vienom rankom visą tai įtaisyti. Yra katilų ir įvairių triūbų ir varinių, ir geležinių, ir kitų kitokių. Kubilų ir statinių dauguma per ilgą laiką jau subyrėjo ir apskrities viršininkas skundėsi, kad jei reikia pristatyti į teismą, nebegali ir dalių rasti. Bylų dėl degtinės varymo esą apie 400. Žiūrėta gi jų esant tik maža dalelė. Bet nežiūrint visų tų įtaisų gudrumo, vis dėlto degtinė išvaroma prasta ir dar už sandėlio durų dvokia išrūgomis ir organizmui nuodingais syvais. Rekvizuotos degtinės sandėlis taip pat nemažas./ Kadangi iki mitingo dar buvo laiko, nes ministeriai atvažiavo iš Kauno į Ukmergę automobiliu per 1 v. 23 minutes, tai dar nuėjo bažnyčion, iš bažnyčios gimnazijon, kur kalbėta su gimnazijos direktorium pačios gimnazijos ir mokinių reikalais. Pasirodo, kad gimnazijos auklėtinių daugiau esą iš centralinės Lietuvos pusės, o ne nuo lenkų fronto, kur jau treti metai lenkų varginami žmonės nebesugeba ir vaikų į mokslą leisti./ Miesto Valdyboj valdybos narys p. Goldbergas teikė ministeriams paaiškinimų apie valdybos darbuotės vaisius. Nurodė miesto pajamas ir išlaidas. Vienos miesto ligoninės laikymas atsiėjęs per metus 85000 auks., o šiais metais dar reikia pridėti 15-20000 auksinų ir žydų bendruomenės ligoninei, prie kurios esąs paruoštas, dėl visa ko, ir choleros barakas./ Ministerio Kabineto Pirmininkas ypač teiravos apie pradedamąsias mokyklas ir pareiškė savo nusistebėjimą, kad tuo tarpu, kai Ukmergėj prie 10000 gyventojų ten 4 pradedamosios mokyklos, Marijampolėj gi prie 8000 gyventojų – 12. Iš pateiktų skaitmenų ir palyginimų pasirodė, kad vis dėlto, kaip pačiame mieste, taip ir visame apskrity žmonės yra toli atsilikę nuo visuomeninio gyvenimo ir nesusiorganizavę. Vidaus Reikalų ministeris teiravosi darbo birža. Pasirodo, kad Ukmergėj labai didelė darbininkų stoka ir moka jiems nuo 30 iki 60 auks. per dieną, vien dėl to, kad jų sunku gauti, tuo tarpu kaip gyvenimas pigus ir darbininkų uždarbiai didesni negu kitų luomų uždarbiai./ Pirmą valandą, kada žmones paleido iš bažnyčios, prasidėjo ir mitingas. Žmonių prisirinko gan daug, bet jei per nakt ir iš ryto nebūtų lijęs lietus, būtų prisirinkę dar daugiau. Tolesnieji ūkininkai pabūgo lietaus ir neatsilankė. Pirmutinis prabilo Ministerių Kabineto Pirmininkas. Dr. Grinius bemaž daug taip:“ „Valdžios vardu sveikinu jus, Ukmergės miesto ir apskrities piliečiai./ Mes, valdžios atstovai, atvažiavome čia į jus ir norėtumėm vietoj, arčiau su jumis susipažinti, pasikalbėti, išgirsti iš jūsų visus skundus, nepatenkinimus ir kad jūs nurodytumėt mums tuos trūkumus ar klaidas, kurių šiais sunkiais valstybei laikais dažnai pasitaiko. Valdžios padėtis sunki: vieni nori to, kiti – kito. Tenka girdėti įvairių nepatenkinimų, skundų ir priekaištų. O kad to nebūtų, valdžios atstovai ir nori išgirsti gyventojų norus, apvažiuoti daug vietų ir stačiai pasikalbėti su žmonėmis. Gyvenam nepaprastai sunkiom aplinkybėm, nes mums prisieina ne tik kurti iš pamatų savo valstybė, bet dar ir karas vesti ir atlaikyti įvairius iš vidaus ir iš oro [išorės] puolimus. Lietuva dabar yra prilyginama padegėliui ūkininkui ir kaip nei vienas padegėlis ūkininkas per metus kitus negali sutvarkyti savo ūkio ir tapti pavyzdingu šeimininku, taip ir besikurianti iš pamatų išgriauta Lietuva negali tapti pavyzdinga valstybe. Trūkumų yra ir dar bus, dar negreit sulauksime gero gyvenimo. Mes svetimo nenorime, bet savo niekam neduosime. Mes turim būti pasiryžę visam kam ir grobuonių neįsileisti ir neprisileisti! O gintis galėsim jei visi eisim išvien. Todėl prašau visus, kas kuo nepatenkintas ar valdininkais, ar kariuomene, ar rekvizicijomis, ar miškais, ar kieno nuskriaustas, ar kur ydą ar klaidą mato, – ateiti čia į šitą vietą ir iš čia viešai pasakyti. O mes, ką galėsim, tą patenkinsim ir paaiškinsim, kas bus prikišta ir užklausiama./ Po Ministerio Pirmininko kalbėjo Vidaus Reikalų Ministeris./ Vidaus reikalų ministeris kalbėjo maždaug taip:/ Brangūs piliečiai ir pilietės!/ Man, kaip Vidaus Reikalų Ministeriui išpuola kalbėti į jus apie mūsų vidaus tvarką ir vidaus reikalaus. Jau nuo tų laikų, kaip rados daug žmonių, žmonės stengdavos ne skyrium gyventi, bet spietėsi ir organizavos, kad visi drauge geriau aprūpintų savo reikalus. Nors visur žmonės spietės ir organizavos, bet ne visur vienodai susitvarkė ir ne visur dabar yra vienoda tvarka. […] Dabar mes turim demokratines savivaldybes, savo žmonių ir iš savo žmonių tarpo rinktas. Valdant mus svetimiems mes tų savivaldybių neturėjom ir tik galėjom apie jas slaptai kalbėti […]. Tiesa, dabartinės mūsų savivaldybės yra toli gražu nesusitvarkiusios, silpnos: jos neprityrę darbe, o kartais ir savo pareigų nesuprantą darbuotojai daro daug klaidų ir apsirikimų, bet jos tvarkos ir eina geryn. […] Vien dėl savo pareigų nesupratimo ir kyla įvairių nepasitenkinimų ir murmėjimų. Žmonės murma prieš valdžia, kam valdžia spirianti kelius taisyti, o to nemato, kad geri keliai, tai valstybės gyslos, kad taisydamas kelią žmogus ir pats sau ir kitiems gerą daro; murma dėl didelių rekvizicijų, o to nesupranta, kad jei nedarytume rekvizicijų, tai neturėtumėm ir savo kariuomenės, o neturėdami kariuomenės neturėtumėm ir to ką dabar turim ir daug, daug daugiau […]. Visais įsakymais ir tvarkymais daromi ne bandymai, ne mėginimai, o rimtai ir šaltai apgalvoti ir kultūringųjų valstybių pasiekti pagerinimai. Ir kai mes išmoksim pilietiniai gyventi – išnyks ir mūsų nusiskundimai./ Statydami naują valstybės rūmą, turim statyti taip, kad rūmas būtų geresnis, negu senasis, nugriuvęs rūmas ir kad tuose rūmuos visiems būtų gera gyventi. Per ilgus metus išvarginti darbininkai dabar sujudo sukruto ir, norėdami nusikratyti tos naštos stato valdžiai įvairių reikalavimų ir reikalauja tuose rūmuose įvairių privilegijų. Bet aš, kaip valdžios atstovas, negaliu pasakyti, kad visa, ko jie reikalauja, galima būtų patenkinti. Ir darbininkas yra toks pat pilietis, kaip ir kiti, ir darbininkų reikalai turi būti tvarkomi tam tikrais įstatymais, žiūrint kitų piliečių reikalų. Lietuvos darbininkai uždirba nepalyginti daugiau kaip kitose šalyse ir pas mūsų kaimynus, jei palyginsim dienos uždarbį su duonos kainą. Rusų darbininkas per dieną uždirba vos 2 duonos svarus, o pas mus nuo 26 iki 50. Nepalyginamai mažiau pelno darbininkai ir Vokiečiuos. Aš Lietuvos darbininkams nepavydžiu, bet reikia per daug nereikalauti, nes galima pakirsti ta šaka, ant kurios patys sėdim. […] Lietuvos amatininkai, kurpiai ir siuvėjai jau dabar pakenkė sau savo nepaprastais reikalavimais, nes Vokiečiuos ir Amerikoj tas vertinamas darbas kur kas pigiau ir tos šalys užvers mus savo pigesniais dirbiniais, dėl to ir nukentės tik mūsų amatininkai, nes iš jų maža kas bepirks. Užtat valdžia ir rūpinas, kad niekur nebūtų perdėta, kitą kartą net ir teisinguos reikalavimuos. […]/ Dažnai girdėti skundimas, kad valdininkai ima sau per dideles algas. Bet tie skundai tai taip pat blogos valios žmonių darbas. Aš, kaip valdžios atstovas, galiu pasakyti, kad Ukmergėj nėra nei vieno aukštesniojo valdininko kurs gautų 1000 rublių. O dabar 1000 rublių tai tas pat, kas prieš karą 100. O argi rusų valdininkai gaudavo mažiau, kaip po 100 r.? Lietuvių valdininkų dauguma yra tai idealistai, žmonės atitraukti nuo mokslo, nuo savo tiesioginių darbų. Tačiau uždarbis jų daug mažesnis, negu darbininkų ir amatininkų uždarbis. […] Kiekvienas suaugęs žmogus žino, k ad be tvarkos negalima apsieiti, o į tvarkdarius, į miliciją žiūrima ne tik be pagarbos, bet dar ir su neapykanta. Tas jausmas mumyse įsigalėjęs nuo senų laikų, kada rusai per savo policiją, žandarus ir urėdininkus čiulpė mūsų šalį ir siuntė mūsų turtą, mūsų sūnus į centralines skurstančias rusų gubernijas. […] O žmonės per tai ir žiūri į miliciją, kaip į savo priešą. […] Vėl gi pasakysiu – daug jų tarpe yra ir nenaudėlių ir nusikaltėlių, bet vėlgi, ar valdžia jų nebaudžia, ar nepersekioja, ar negalima prieš juos pasiskųsti? Lietuvos valdžia visiems prieinama ir nevažinėja šarvuotuos automobiliuos, kaip Rusų Leninas ir Trockis […]./ Baigdamas savo ilgą kalbą ministeris ir kvietė visus, kas tik ką turi, pasisakyti, pasiskųsti ar paklausti, […]./ Po Vidaus Reikalų ministerio kalbėjo valstybės finansų reikalais finansų viceministeris Dobkevičius.“ „Finansų viceministeris Dobkevičius be kitko pasakė:/ Ministerių Kabineto pirmininkas savo kalboj sulygino Lietuvą su padegėliu ūkininku. […] Kiekvienas iš jūsų žino, kiek daug reikia lėšų, vargo ir rupesnio, kad griuvėsiuos ir degėsiuos išstatyti naujas rūmas; […] Pirmiausia tam reikia pinigų. Finansų ministerijos ir yra uždavinys – rinkti iš žmonių tuos pinigus, kad aprūpintų valstybę lėšomis ir duotų jai galimybės statyti tą rūmą. O tokie pinigų rinkimai kaip tik sukelia nesusipratusių piliečių tarpe murmėjimo, kad valdžia uždedanti didelius mokesnius, kad daranti viduj priverstinas paskolas ir t. t./ Bet, piliečiai, argi turi pamato tas jūsų murmėjimas: argi jūs pamiršot, kiek jūs davėte vokiečiams, kiek iš jūsų plėšė bolševikai, pagaliau, argi tiek jūs mokėjot senai caro valdžiai, jei palyginti tų laikų pinigus ir žemės produktų kainą dabartinėmis kainomis. Dabar jūs nemokat ir trečios to dalies, kiek jūs mokėjot carui! […]/ Tiesa, ir aš, valdžios atstovas, pasakysiu, kad mokesniai dabar jau uždėti per dideli ir gal ne visai gerai nustatyti ir sutvarkyti. Bet ką daryti, kad tenka darbuotis tokiomis sunkiomis aplinkybėmis. Ne taip greit viskas daros. Juo labiau sunku šalies pinigai sutvarkyti, kad ir patys žmonės dar gerai nesupranta savo pareigų. 1919 metais išleistiems bonams ne visi piliečiai pasitikėjo ir ne visi pirko. Tačiau tie, kurie patikėjo valdžia ir kurie pirko – daug laimėjo ir tėvynei pasitarnavo. Ypač daug laimėjo tie, kurie pirko už mūsų pinigus. Pirko už 100 rublių šimtą markių [auksinų] ir dar palūkanas gavo. Po metų gi tas šimtas rusų rublių vos 20 auksinų vertės teturėjo, o dabar jie ir tiekos nebeturi ir tie piliečiai, kurie valdžia nepatikėjo – yra šimteriopai prakišę. Dabar Lietuvos Valstybė išleido naują šimto milijonų auksinų vidaus paskolą, kurios taip pat, kaip ir 1919 metais, bonai yra garantuojami visu valstybės turtu; be to, iš anksto išmokamos palūkanos ir duodama penkiems tūkstančiams pirkusių paskolą piliečių laimėti dar pinigų loterija, pradedant nuo 100000 iki 100 auksinų. Be to toji paskola bus sunaudota valstybės statymui ir jos nuo priešų gynimui. […] Kadangi mūsų mokesnių sutvarkyme yra trūkumų tai aš ir prašysiu jūsų ateiti čia ir viešai paaiškinti, nes pati ministerija yra suinteresuota, kad tuos trūkumus kuo greičiau pašalintų./ Po finansų viceministerio kalbos Tėvynės Gynymo komiteto narys, gimnazijos mokytojas p. Kvieska [kalbėjo]./ 1) Jis skundės, kad kai kurie valdininkai gyvena ne sulig savo algų, kad valdžia į tai mažai kreipianti domės, o kai žmonės praneša, kad tie valdininkai vagia ir ima kyšius, tai vėl maža jų paisą […]/ 2) Kad milicijos žmonės negerbia dėl to, kad pati milicija dažnai save negerbianti: […] leidžianti save papirkti, imanti kyšių, girtuokliaujanti. Tačiau ir čia valdžia daugiau tikinti milicijai, negu žmonėmis./ 3) Kad žmonės labai daug turi paslėpę žemės, o per tai teisingesni žmonės ir turi mokėti didesnį mokesnį. […] Be to nurodė, kaip gudriai žemę slepia dvarai./ 4) Dėl žemės reformos, kad tik kalbama kalbama, o nieko nedaroma. Per tą laiką dvarininkai sugrįžę iš kitų šalių, išdalinę savo dvarus tarp savo šeimynos ir kai prireiksią dalyti bežemiams dvarai, tai dvarų visai nebebūsią, o vien tik palivarkėliai./ 5) Kad duodama žemė išnuomoti iki 90 metų, kad parduodami dvarai… Kad valdžia daranti didelę klaidą, prisileisdama prie savęs didelius ponus, kaip kad ir jų kunigaikštį [K. Radvilą], kuris nebojąs nei savivaldybės, nei vietos administracijos, o stačiai iš jų tyčiojąsis, nes nuvažiavęs į Kauną gaunąs iš aukštesnės valdžios įvairių privilegijų./ 6) Kad valdžia išleidusi įstatymą, kad kas nesugrįšiąs į savo dvarą, to dvaras būsiąs paimtas valdžios žinion ir vienu metu sugrįžę visi savininkai […]/ 7) Kad valdžia neturinti savo nusistatymo dėl miškų ir šiais metais valdžios suvedžioti žmonės liko be miško ir be malkų. Dalimi dėl to kalti ir patys žmonės, nes kiekvienas norėjęs gauti miško arčiau savo gryčios./ 8) Kad valdžia daugiau tikinti milicijai, negu žmonėmis, kad darant susirinkimus reikia gauti leidimas, mokėti žyminis mokestis 20 a. ir dar patiekti posėdžio protokolą, ko nebuvę ir prie rusų!/ 9) Kad valdininkai važinėja valdžios arkliais, viso ko reikalauja, kad net patys ministeriai iš aukšto žiūri į savivaldybes ir vedžioja jas už nosies; kad turi būti kontroliuojami ir aukščiausi valdininkai, kad jų būtų mažesnis skaičius… žodžiu, visų valdžiai priekaištų ir jaučio odoj nesurašytum./ 10) Pagaliau, palietė opiausią klausimą ir dėl varomos degtinės, bet ir čia kaltino valdžią, kad neišleidusi smarkiai baudžiančių įstatymų.“ „Apskrities Valdybos narys A. Rimkus kalbėjo, kad prie dabartinės valdžios politikos mes einam ne pirmyn, bet atgal, ir jei kas ir vykdąs valdžios išleistus įsakymus, perkąs paskolą ir apskritai dedąsis prie tėvynės gynimo, tai tik biednesnieji ir darbininkų luomas; turtingieji gi nieko neboją, nežiūri ir be savo turto, niekas daugiau jiems nerūpi./ Skalbyklos savininkė pilietė Žlobienė skundės valdžios atstovams, kad visi biedni esą valdžios pamiršti, kad neaprūpinamos našlės, kitos net su keletu vaiku, kad atsiųstų iš Amerikos maisto, apavo, muilo ir kitų produktų retai kas matęs; skundėsi, kad sugrįžę iš Rusų ir Amerikos piliečiai neturi kur dėtis ir ką veikti, ilgai negauną darbo, neišgali pataisyti savo išgriautų namų. Prikišo valdžiai, kad nevaržanti žydų: tuo tarpu, kai Ukmergėje kiekviena žydų šeimyna turinti po vieną, po dvi ir net po tris krautuves ir kiekvienas žydelis turi patentą prekiauti ir užimąs mieste ne tik visus namus, bet ir visus plyšius, sugrįžę gi iš Amerikos lietuviai, ir pinigų turėdami, negali imtis prekybos, nes nepratę taip nešvariai [nesąžiningai] gyventi ir neišlaiką su žydais konkurencijos. Be to, kad Ukmergėj žydų trečdalis esą ateiviai iš Dvinsko, Minsko, Pinsko ir kitų ne Lietuvos miestų ir kad valdžia jų nesiunčianti atgal, iš kur atkeliavę. […]/ Baigdama savo kalbą pilietė sakė, kad tik tada Lietuva būsianti didelė, galinga ir turtinga ir jos niekas nedrįsiąs pulti, kai lietuviai parsikviesią sau iš Amerikos prezidentą ir kai tas amerikietis prezidentas apdalinsiąs visus neturtėlius Amerikos maistu, apavu, drabužiais ir kitomis reikmenomis./ Turiningą kalbą pasakė visuomenės veikėjas Ukmergės notaras Švabinskas. Dalimi jis atsakė kai kuriems kalbėtojams dėl jų neteisingų valdžiai priekaištų ir pažymėjo tą mintį, kad iš valdžios šiandien negalima esą reikalauti to, ko ji dabartiniu laiku negalinti duoti […]/ Dar kalbėjo Seimo narys Varnas ir dalim pakartojo piliečio Kvieskos priekaištus./ Pilietis Usakis (darbininkas) papasakojo savo asmenines skriaudas./ Kadangi pradėjo lyti ir lijo kaskart smarkiau, tai Vidaus Reikalų Ministeris kalbėjo trumpai […]. Dėl milicijos ir valdininkų, kad jie ima kyšius, ne kiek jų alga leidžia gyveną, laužą įstatymus – ministeris atsakė, kad dar nebuvo nė vieno atsitikimo, kad tikrai susektas imant kyšį ar pagautas vagiant kas nors nebūtų buvęs atiduotas teisman ir nenubaustas. O traukti teisman žmogų dėl žmonių įtarimų ar pasakymų – tai tokių įstatymų nesą. […] milicija ir valdininkai taip pat atsaką prieš teismą, bet reikia, kad žmonės tuos jų neteisingus elgesius nurodytų; […] Dėl susirinkimų varžymo, žemės mokesnio reikalavimo ir protokolų rašymo – ministeris paaiškino, kad tol, kol esanti karo padėtis visi susirinkimai turi būti valdžios kontroliuojami; žemės mokesniai imama taip pat einant įstatymu, o protokolus surašyti ne taip jau esą sunku. Dėl prezidento iš Amerikos kvietimo, tai ministeris pasakė, kad maisto, drabužių ir kitų daiktų siuntęs ne prezidentas, o patys piliečiai; o kad tų siuntinių ne visi gavę, tai čia kaltė – kad labai daug esą reikalaujančių, Lietuvoj esą surašyta 65000 pavargėlių vaikų, kuriems reikalinga pašalpos; valdžia gi amerikiečiams padedant, tegalėjusi šelpti tik 5000, o 60000 likę nesušelptų – iš čia ir aišku, jog daug daugiau negavę, negu gavę. […]/ Finansų viceministeris atsakė, kad dėl žemės slėpimo daugiau esą kaltos savivaldybės, kurios nepasirūpino sužinoti tikrą žemių paveldėjimo plotą; valdžia gi to atlikti negalėjusi, nes visi archyvai ir planai esą išvežti į Rusus, o per 2-3 metus išmatuoti visą Lietuvą esąs negalimas daiktas, be to trūksta ir savo specialistų taksuotojų./ Dėl slapto degtinės varymo, kuris darąs kraštui labai didelių nuostolių ir tiems patiems ūkininkams daug žalos, tai valdžia, kol nesą kitų įstatymų, turintis laikytis esamųjų./ Mitingą pasikalbėjimą baigė Ministeris Pirmininkas maždaug taip:/ Kaip aš pamačiau iš jūsų skundų ir priekaištų, Lietuvos kūne esama daug šunvočių, bet pats kūnas sveikas, tik reikia nuvalyti šunvotes. Tam reikia rasti receptą, o tai ne visai lengva. Didysai karas ir mūsų krašte pagimdė daug šelmių ir ištvirkėlių valdininkų tarpe ir p ačiū žmonių; bet čia tik laikinas padaras ir mes jų nusikratysim […]./ Kita žaizda – tai bravorėliai: dėl slapto degtinės varymo susidarė daugiau kaip 3000 bylų; […] Mano išmanymu, toks receptas: reikia valdžiai tiek papiginti degtinę, kad ūkininkams neapsimokėtų javus gadint. Klaipėdoj degtinė jau varoma iš medžio ir gan pigiai apsieina. Antra, reikia platinti žmonėse blaivybę […]./ Trečia žaizda – tai mūsų dvarai. Nusiskundimų, kad dvarai atiduodami savininkui atgal,, ne visuomet teisingi. Jei dvaras buvo paimtas valdžios žinion klaidingai arba nesant savininko namie ir, jam sugrįžus ir įrodžius, kad jis nebuvo nei bermontininkas, nei legionuos – dvaras laikinai grąžinamas iki bus Seimo paruošta tam tikra žemės reforma. […]/ Dėl žemės pas mus jau nėra taip blogai ir jos užteks tiems, kurie nori ją dirbti. […] Mes dar galim gaut iš žemės 3 kart daugiau, kiek dabar gaunam; tik reikia tvarkos. Dabar iš kiekvienų jūsų sumokamų 100 auksinų – 60 auksinų eina kariuomenės laikymui ir tik 40 auks. kitiems dalykams. Bet be kariuomenės dabar mes negalim apsieiti, […]./ Miškai taip pat baisi šunvotė, bet ką padaryt – kiek jų iškirto vokiečiai. Dabar 300000 hektarų miško paėmėm iš dvarų ir juos betvarkant susivėlinom ir su kirtimu, bet jau šiemet to nebebus. Skundų mes jūsų išklausėm ir kas teisinga, visa bus priimta domėn. Daugiau darbo, pasitikėjimo ir patvarumo – kai sueisim visi tvarkon, niekas mūsų nenugalės. […]“
1921 m. balandis. „[…] Kaip žmogus girdi, kaip kitur jaunimas veikia, tai mums Ukmergiečiams net pavydas ima. Čia, apskritai kalbant, jaunimas doras, giliai tikintis ir pilnas gerų norų. Bet kadangi Ukmergės apylinkė tai vienas tamsiausių Lietuvos kampelių, užtat ir jaunimas neturi atitinkamo išsilavinimo, nei supratimo, dėl to ir organizacinis darbas tiesiog nevyksta. Antra, tai neturime veiklių inteligentų. […] Mūsų, Ukmergės inteligentai, kurių čia daugiausia valdininkų, taip pat arba susnūdę, arba net dar blogiau – Rusų prieštikybinio raugo prisigėrę, mūsų idėjų ardytojai, griovėjai. […] Kad gi nors kunigų būtų apylinkėje veiklių. Kaip tyčia ir jų Ukmergės apskrity nėra. Visa mūsų, Ukmergės pavasarininkų, viltis – tai Ukmergės gimnazijos ateitininkai, kurie mums daug vilties teikia. Yra žinoma, kad nors Ukmergės gimnazijos mokytojų tarpę yra aršiai priešingų tikybai, bet tas skaisčios dvasios jaunuolių moksleivių sielų vis tiek neįveikia ir beveik visi gimnazistai, tiesiog be išimties, yra uolūs praktikuojantys katalikai.[…]/ Be to, Ukmergėj neatidėtinai greitai būtinai reikalingas yra atgaivinti pavasarininkų apskrities – rajono Centras, kaip pavyzdžiui Telšiuose. Dar vokiečių okupacijos metu buvo kaip tik toks Centras Ukmergėj susitvėręs. Bet tai, nors buvo Ukmergės apskrities pavasarininkų Centras, vienok jo Valdyba buvo Ukmergės apskrities krašte, Šėtoje. Dabar, prisijungus Šėtai į Kėdainių apskritį ir mūsų Centras išnyko. Visgi tuomet Ukmergės Centras turėjo keliolika savo skyrių. Tas parodo, kad jei tik būtų kam judinti Ukmergės jaunimą, tai mes neatsiliktume nuo toliau pažengusių mūsų draugų, kitų Lietuvos kampelių pavasarininkų./ Z. Kalvaitytė.“ (Pavasaris. – 1921.)
1921 m. „UKMERGĖ (Elta). Š. m. balandžio mėn. įsikūrė bendrovė „Inkaras“ su kapitalu 500000 auks. Bendrovė stato ant Šventosios upės turbiną su išskaičiavimu, kad turbina duotų 200 jėgų. 100 jėgų bus sunaudotos miesto ir apylinkių apšvietimui, likusias 100 jėgų išnaudos pati bendrovė ar tie asmenys pramonės tikslams. Turbinos statymo darbas eina sparčiai. Vietoje dirba lentpjūvė ir kasdien 50-60 darbininkų. Darbininkams mokama už val. nuo 3 auks. iki 8 auks. Iki rugpjūčio 1 dienos š. m. bendrovė mano statybos darbus pabaigti.“. (Laisvė. – 1921.)
„3 birželio daug susirinkusių žmonių palaidojo Kaune mirusį jauną kunigą, Ukmergės gimnazijos kapelioną kunigą Danisevičių. Grįžo iš bolševikijos pavargęs, Ukmergėje užėjus bolševikams turėjo slapstytis. Laidotuvėse dalyvavo 54 gimnazistai ir gimnazistės. Dalyvavęs.“ (Vienybė. – 1921.);
„[…] Velionis gimė Ivaškiuose Kuršėnų parapijoj 1891 metais […]. Pradžios mokslą ėjo namie, paskum Šiaulių gimnazijoj. […] Tėvų iš mažumės katalikiškai išauklėtas Felicijonas buvo atsparus tais laikais viešpatavusiai gimnazijose rusifikacijos ir materijalizmo dvasiai: jis buvo uolus praktikuojąs k atlaikas. Išėjęs penkias klases velionis įstojo Žemaičių kunigų seminarijon, kurią baigęs išvažiavo Petrapilin Dvasinėn Akademijon. Dėl nesveikatos tegalėjęs išeiti tik tris kursus Felicijonas ėmė eiti kunigo pareigas tremtinių tarpe Petrapily. 1918 metais grįžo Lietuvon ir buvo paskirtas Ukmergėn gimnazijos kapelionu. Atsidarė nauja plati dirva: galutinis gimnazijos sutvarkymas, sunkios kapeliono ir mokytojo pareigos, tautinės ir politinės sąmonės žmonėse žadinimas, katalikų veikimo stiprinimas visose gyvenimo srityse – visi tie darbai reikalavo daug pajėgų, kurių kaip tik apmirusiam Ukmergės krašte trūksta. Felicijono jautri širdis nerimo. Dažnai išalkęs ir sušalęs nuo vieno darbo skubėjo prie kito, dar trukdomas savo idėjos priešininkų. Be to, reikėjo veikti labai sunkiose sąlygose: pradžioj vokiečių, paskum bolševikų okupacija, galop visą laiką grasęs lenkų įsiveržimas. Besirūpinant kitais, velionis užmiršo save. Jaunas, bet ne visai sveikas organizmas neištesėjo: sunkios smegenų ligos palaužtas Sekminėse atsigulė lovon, iš kurios nebebuvo lemta atsikelti. […] Tiesioginė velionies veikimo sritis buvo religijos mokymas. Šioje srity kun. Felicijonas labai daug padarė. Jis, nesitenkindamas sausu tikybos mokslo dėstymu, stengėsi sužadinti jaunuolyje pačiam domėtis tikybos klausimais. Tam tikslui jis ragino moksleivius siekti aukštų idealų, parodydavo visą „paskutinės mados stabukų“ menką vertybę, nuplaudavo nuo religijos mokslo iš visur drabstomus purvus, parodydamas Kristaus idėjų aukštumą, prakilnumą ir gyvenimo reikalingumą. […] Mokinių buvo labai mylimas: kiekvienas skubėdavo pas jį su savo sielvartomis ir rūpesčiais ir kiekvienas iš jo namų išeidavo nušvitusiu veidu – sustiprintas, nuramintas ar medžiaginiai sušelptas. […] Pamatęs, kad valdžios mokyklų toli gražu neužtenka, velionis Katalikų Veikimo Centro vardu organizavo trumpus namų mokytojų kursus, kurie 1919 ir 1920 metais per 2-3 mėnesius paruošė mokymo darbui daugiau 40 asmenų: gabesni gavo valdžios mokyklas, kiti – šiais vaikus mokė sodžiuose. Žmonėms taip tir mokytojai patiko, kad ir dvigubas jų skaičius nepatenkintų reikalaujančių noro./ Kun. Felicijonas matė, kad žymi dalis paaugusio kaimų jaunimo taip pat reikalinga šviesos, bet neturėdamas galimybės jos pasiekti, leidžia laiką dažnai negeruose pasilinksminimuose. Tai kai tik atvažiavo Ukmergėn, velionis išsirūpino iš okupacinės valdžios leidimą jaunimo kuopoms organizuoti. Tos kuopos išsiplėtė po visą apkritį, sudarė centrą Ukmergėje ir tuo būdu susidarė stipri pavasarininkų organizacija, kuri savo paskaitomis, šventadieniais ir vakariniais kursais, knygynais, susirinkimais, vakarais vakarėliais teikė jaunimui įvairių mokslo žinių ir gražių pasismaginimų./ Bet šiurkščios gyvenimo sąlygos neleido velioniui tik jaunimu rūpintis […] be galo opūs klausimai verste vertė velionį dalyvauti taip pat ekonominiame ir socijaliniame šalies gyvenime./ Norėdamas padėti darbo žmonėms išbristi iš vargo ir skurdo, velionis skiepija jiems organizuotės reikalą, padeda jiems burtis Lietuvos krikščionių darbininkų sąjungon, duoda jiems visokių patarimų dienos klausimais. Nesitenkindamas tuo, jis spiečia moteris į Lietuvos Katalikių Moterų Sąjungą, kurios vardu organizuoja bedarbėms moterims skalbyklą. Steigiamas draugijas velionis kiek tesėdamas stiprina atsidavusiu darbu ir paskutiniais skatikais. Bet to negana dar. Norėdamas žmones materijaliai sustiprinti, velionis vienas pirmųjų steigia Ukmergės vartotojų B-vę, kurioj aktyviai dalyvavo ligi pat mirties, būdamas atsakomingu valdybos nariu./ Apkrautas įvairiais taip skaitlingais darbais, velionis vis dėlto suranda laiko dalyvauti politiniame tiesioginėj to žodžio prasmėj šalies gyvenime. Jis kuria visose parapijose krikščionių demokratų skyrius, gaivina ir stiprina juos, aktingai dalyvauja į Steigiamojo Seimą rinkimų kampanijoj išlaikydamas aiškią kovą su skaitlingomis socijalistinėmis partijomis. Gyvendamas pafrontėje, kur visą laiką grasė lenkų pavojus, velionis ragino žmones gintis nuo lenkų užpuolikų, tverti šaulių būrius ar stoti kariuomenėn, remti valdžią lėšomis, kad davus galimybės organizuoti gynimosi pajėgas. […]/ Tad suprantamas tas begalinis skausmas ir liūdesys, kuris apėmė visus apylinkės gyventojus, pasklidus žiniai apie mylimo kun. kapeliono sunkią ligą. Skaitlinga miesto ir apylinkės gyventojų minia, niekieno neraginama, susirinko išlydėti savo taip gerbiamą vadovą kartu ir tėvą Kaunan sveikatos ieškoti…[…] A. Matonis.“. (Tėvynės sargas. – 1921.)
1921 m. „UKMERGĖ VI. 25. (Elta). Eltos kor. pranešimu į Ukmergės miesto tarybą išrinkta: žydų sąrašo – 17 atstovų, lietuvių darbo bloko – 2, darbininkų – 8, lenkų – 6, profesinės sąjungos – 2. Viso 35 atstovai. Balsavo apie 50 %.“. (Laisvė. – 1921.)
1921 m. „Birželio mėn. Ukmergėj sulaikyti Bistrickis ir Gerdonaitė su komunistine literatūra, šifru ir šiaip raštais partijos reikalais. Bistrickis vežė Ukmergės parajonio instrukciją ir atsakomybę, turėjo netikrą pasą. Bolševikų okupacijos laikais buvo justicijos komisaras ir jam pasirūpinus ne vienas „kontrrevoliucionierius“ sušaudytas.“ (Darbininkas. – 1922.)
1921 m. birželis. Ukmergės mieste buvo tokios produktų kainos turguje: rugiai – 36-40 (auksinų [ostmarkių, rublių] už pūdą [16,38 kg]), kviečiai – 60-80, miežiai – 30-38, avižos – 60-70, žirniai – 34-40, vikiai – 22-30, sėmenys – 40-55, raudonųjų dobilų sėklos – 130-160, baltųjų dobilų sėklos – 130-160, motiejukų sėklos – 125-150, ruginiai miltai – 45-50, miltai prastai [paprastai?] malti – 85-90, pikliavoti [smulkūs, valcuoti?] kvietiniai miltai – 160-180, miežių kruopos – 120-140, avižų kruopos – 150-180, bulvės – 10-16, ruginiai šiaudai – 1-4, vasarojaus šiaudai – 3,5-5, pievų šienas – 10-15, pelkių šienas – 5-7, šienas iš dobilų – 16-20, šienas iš motiejukų – 16-20, sviestas sūdytas – 450-500, nesūdytas sviestas – 520-570, sėmenų aliejus – 340-370, galvijiena – 180-220, aviena – 140-180, veršiena – 110-135, lašiniai – 540-600, medus (svaras [409 g]) – 13-14, 10 kiaušinių – 12, višta – 18-26, žąsis – 38-44, antis – 23-28, darbinis arklys – 3000-10000, melžiama karvė – 1000-4000, mėsinis jautis (12 pūdų [197 kg]) – 1000-2500, darbinis jautis (12 pūdų) – 1000-2500, veislinis bulius (12 pūdų) – 1200-1600, avis – 320-480, penėta kiaulė (2 pūdų) – 380-480, nepenėta kiaulė (2 pūdų) – 200-400. Pastaba. Ukmergėje maža medaus, raguočių ir veršių pasiūla. Penėtų ir nepenėtų kiaulių didelė pasiūla. Mažai parduodama kviečių, avižų, grikių, burokų, runkelių, ir pelų. Rugių, miežių, žirnių ir šiaudų pasiūla didelė. Kainos, lyginant su gegužės mėnesio kainomis, pakilo. (Talka. – 1921.)
1921 m. „UKMERGĖ VII 4 (Elta). Birželio 28 d. buvo I pulko šventė. Miestas buvo prideramai papuoštas. Šventė prasidėjo įgulos bažnyčioje pamaldomis. Pamaldoms atvyko Krašto Apsaugos ministeris p. Šimkus. Tuojau po pamaldų miesto vidury prasidėjo paradas. Paradą priėmė Krašto apsaugos ministeris su divizijos vadu. Pulkas darė gero įspūdžio: kareiviai švariai apsirėdę, gerai laikosi. Po parado prasidėjo Vaitkuškio dvare, 5 kilm. nuo miesto, iškilmingi pietūs. Buvo kviesta daug svečių. Vaitkuškio dvaro namas labai didelis, bet baisiai sunaikintas: nė vienų durų, nė vieno stiklo. Dvaras priklausė grafui Kosakovskiui, dabar yra valdžios žinioje. Pietuose dalyvavo Tautų Sąjungos Kontrolės Komisijos narys majoras Usgiano. Svečių prisirinko arti 100 asmenų. Buvo keliamos taurės, 4, 5 ir 7 pulkų ir nuo artilerijos vardu. Kontrolės komisijos narys taip pat pakėlė taurę linkėdamas, kad Lietuvių siekimai greičiau įvyktų. Komisijos nariui, kilo ovacijos ispanų tautai. Po piet prasidėjo šokiai, kurie užsitęsė iki aušros.“ (Laisvė. – 1921.)
