Išleistas leidinys „Ukmergė 1918-1940 metų Lietuvos Respublikos spaudoje“. Juliaus Zarecko sudarytame leidinyje pateikiami visi straipsniai ar jų dalys, kuriuose paminėta Ukmergė.
Kadangi knygos apimtis labai didelė, todėl pateikiame, mūsų nuomone, tik pačias įdomiausias šios 642 puslapių knygos ištraukas. Kai kur bus visos ištraukos iš tuometinės spaudos, kai kur ištraukos iš straipsnių. Skaitytojai, norintys susipažinti su visais tekstais gali apsilankyti tinklapyje ukmergeskulturospuslapiai.lt ir čia ras visas ištraukas tilpusias į knygą. Ištraukų kalba netaisyta.
Sausis. „Ukmergė, 7. I. [1919-01-07]. Vokiečiai išsidangino iš miesto. Prieš išeidami sprogdino granatas – daug langų išbyrėjo. Miesto ir apskrities gyvenimą dabar tvarko apskrities komitetas. Milicija susitvarkius – dabar ginkluota. 10. I. bus apskrities tarybos suvažiavimas, kuriame bus renkami atstovai į konferenciją. Naktį iš 6 į 7 į Kovarską atjojo 4 raudongvardiečiai žvalgai.“
Balandis. „Laisvė“ rašė: „Ukmergė. Bolševikai, atėję į Lietuvą, žadėjo daugiaus nė kaip žodžiais, bet kaip pradėjo gyventi, plėšti, tai darbais padarė blogiau ne kaip pragare./ Po jų atėjimo visuose dvaruose ir sodžiuose įvedė „Komunas“ susidedančias iš trijų žmonių ir vietoj parapijos komitetų valsčiaus „renkomus“, kad geriau vietos žmones apiplėšus. Visur apgarsino, kad nėr nuosavybės: kas yra, tas visų nuosavybė. Dvaruose apgarsino, kad viskas darbininkų, bet darbe pasirodė, kad viskas teko komisarams. Jie žydelių pagalba išveža viską svetur. Visur surašė grūdus, gyvulius, visokius įrankius ir žmones. Surašius pradėjo rekvizuoti beveik visus grūdus, gyvulius, ratus ir kitus daiktus nuo visų, be skirtumo, kaip nuo ūkininkų, taip ir nuo darbininkų, mažažemių, bežemių ir kumečių, taip, kad pradėjo visi šaukte šaukti prieš bolševikus. Biednuomenei nedavė nė saujos grūdų. […] apskelbė vyrų mobilizaciją nuo 18 iki 40 metų pradedant šių metų kovo 20 d./ Įstojus į raudonąją armiją Lietuvoje nepalieka čia, bet išveža į Rusiją./ Užėmus bolševikams Lietuvos dalį raudonoji armija labai atsižymėjo savo nedoru pasielgimu ir bjauriais darbais. Išbadėję ir pusnuogiai raudonarmiečiai, kaip žvėrys puola prie žmonių, ima, plėšia, kas tik patenka. […] Raudonarmiečiams per dieną duoda tik vieną svarą duonos ir daugiau nieko. Naktimis užpuola žmones, užmuša, atima pinigus, drabužius, valgomus daiktus. […]“
Balandis. „Laisvė“ rašė: „Ukmergė. Vietos kunigai ilgą laiką kentėję prie bolševikų, pritrūkę kantrybės, pabėgo. Šiomis dienomis bolševikai įkišo į kalėjimą be jokios kaltės vaistininką Šulevičių, dvarininką Micholauską ir žydą Perkulį, tačiau žydą už trijų dienų paliuosavo. Be to, dar Markuciškių dvaro savininką p. Okulievičių su žmona taip pat nugabeno į kalėjimą.“
„Laisvė“ rašė: […] Šiandien [gegužės 3 d.] 3 val. po pietų mūsų kariuomenė suvienytomis jėgomis (drauge su vokiečiais) užėmė Ukmergę./ Bolševikai bėga panikoje./ Mūsų kariuomenė seka jų pėdomis. Apie paimtą karo grobį bus pranešta vėliau./ II/ Ukmergėje mes paėmėme 71 rusų belaisvį. Į rytus nuo Ukmergės kovos su rusais tebeeina. […]/ Generalinio Štabo viršininkas/ Generolas V. Žukauskas.“.
„Lietuvos ūkininkas“ rašė: „Kaip buvo paimta Ukmergė. Štabo pranešimu Ukmergė paimta gegužės 3 d. Iš mūsų korespondento sužinojome ir šiek tiek smulkmenų, kaip tai atsitiko. Taigi atsitiko tas karo atžvilgiu beveik netikėtinai: Ukmergę paėmė beveik vieni aeroplanai (orlaiviai). Užpuolė miestą mūsų ir vokiečių aeroplanai, išmėtė bombų (viena bombų pateko į bolševikų namą) ir apšaudė kulkosvydžiais. Be to, artilerija paleido kelis šūvius. Taigi bolševikai nuo tų visų „baisenybių“ pasileido, galvos nustoję, kur kas numanydamas, visą savo turtą mieste palikdami./ Yra žinoma, kad jei kas užsiima beginklių žmonių kankinimu ir savo viešpatavimą vien priespauda remia, tas greit demoralizuojasi (ištvirksta), visai drąsos nustoja ir mažiausiai jėgai neįstengia atsispirti. Tas pats ir su bolševikais atsitiko: nuo kelių šūvių ar bombų galvos nustoja ir bėga.“
1919 m. gegužė. „Ukmergė. Čia bolševikai plėšė kaip galėjo ir ką galėjo. Vaistininkui Tulevičiui [Šulevičiui?] uždėjo 10000 rublių ir, nepaisant to, kad tą sumą šis įnešė, vis tiek jį suareštavo. Suareštavo, pirma gerai apiplėšę, ir dvarininką Michalauskį. Apart jų areštuota ir apiplėšta yra daug, nežinia, už ką. Kas tas kontribucijas ir areštus įsakinėja, galima spėti šit iš ko: nors yra už tokį Tulevičių nemažai kur kas turtingesnių žydų, vienok jie nėra nei areštuojami, nei kontribucijomis apkraunami. Kame tik buvo bolševikai: Telšiuose, Kuršėnuose, Šiauliuose, Kėdainiuose, Ukmergėje, Panevėžyje ir t. t. nei dėl juoko nei vienas žydas nebuvo nubaustas bei areštuotas, nors dauguma ir iš jų sakos bolševikams neprijaučią. M-lis.“. (Vienybė. – 1919.)
„Lietuvos aidas“ rašė: „Prieš 15 metų rytinę Lietuvos dalį buvo užplūdę bolševikai. Ukmergėje jie išbuvo nuo 1919 m. sausio 9 d. iki gegužės 3 d. Per tuos 4 mėnesius miestas buvo valdomas be įstatymų, vadovaujantis vien „revoliucijos sąžine“. Besikuriančios Lietuvos pirmuoju Ukmergės apskrities viršininku [?] buvo advok. Dirmantas. Jis buvo jau ir miestui paskolos iš Lietuvos Vyriausybės Vilniuje parvežęs. Užėję bolševikai pirmiausia pagrobė miesto kasą. Vietoje savivaldybės paskyrė vieną komisarą./ Nusikaltusiems teisti buvo sudarytas „liaudies teismas“, į kurį įėjo pirmininkas ir du nariai. Jie sėdėdavo su kepurėmis, ant stalo pasidėję nagaikas. Advokatai buvo vadinami „teisės gynėjais“. Jie turėdavo pakaitomis kaltinti teisiamuosius, tai vėl ginti. Atlyginimo jokio negaudavo./ Vienas gynėjas žydas paklausė teismą pagal kurį Baudž. Stat. Straipsnį teisiamasis kaltinamas. Teismo pirmininkas nagaika drožė sau per bato aulą ir piktai atsakė, kad jau treji metai kaip įstatymų nėra ir teisiama pagal „revoliucijos sąžinę“. Kitas gynėjas senu papratimu kalbą pradėjo žodžiais „Ponai teisėjai…“. Teismo pirmininkas karščiuodamasis reikalavo žodžius atsiimti atgal. Bet tik prokuroro į ausį pakuždėtas gynėjas kreipėsi: „Draugai teisėjai ir draugas kaltinamasis…“./ Vis gyventojai stengėsi atrodyti kuo didžiausiais driskiais. Dėvėjo klumpėmis ir suplyšusiais drabužiais./ Valstybinės gimnazijos buvo tik keturios žemesnės klasės. Pirmuoju direktorium buvo advok. Dirmantas. Bolševikai paskelbė mobilizaciją, bet vyrai nestojo. Gimnazijoje buvo paskubomis sudaryti egzaminai ir vyresnieji mokiniai, gavę 4 klasių pažymėjimus, slaptai iš bėgo į Lietuvos kariuomenę. Likusieji mokiniai buvo surašyti į komsomolcus. Mokinių komitetai spręsdavo kuriuos mokytojus atleisti. Direktorių areštavo ir vienas mokinys su šautuvu jį saugojo. Pradžios mokyklų tada visai nebuvo. Jokio kultūrinio darbo nepasireiškė./ Visiems trūko maisto. Kareiviai per nuolatines kratas iš gyventojų ką atimdavo, tuo maitindavosi patys, o likučius dalindavo miesto biednuomenei. Maitinimo komisaru buvo mokytojas Žičkus. Lietuvos valdininkai buvo paskelbti išimami iš įstatymų globos. Rekvizuodavo ūkininkų arklius ir kitus daiktus. Komisarais skirti stengdavosi ir iš vietos gyventojų. Savivaldybininkas Pranas Kuzma buvo policijos vadu, ūkininkas Bistramas tarnavo miškų žinyboje ir daugelis [?] ukmergiškių užėmė atsakingas vietas. Jie stengėsi bolševikų režimą švelninti. Dėl to ypatingų žiaurumų Ukmergėje nepasitaikė./ Bolševikus iš Lietuvos varant a. a. Kapsukas iš Vilniaus bėgo per Ukmergę. Miesto aikštėje Kapsukas rusiškai pasakė kalbą. Jis grasino Vilnių sugriauti nepalikdamas akmens ant akmens už tai, kad gyventojai į bėgančius bolševikus šaudę pro langus ir akmenimis mėtę. Kapsuko klausė tūkstantinė minia. Vienos tautybės klausytojai karštai plojo. Netrukus ta pati minia triukšmingai sveikino Lietuvos kariuomenę./ Bėgdami bolševikai išsivarė įkaitais advok. Dirmantą, advok. Chalecką, Radzivilavičių, Jasaitį, Kuktą ir keletą kitų. Mūsų kariuomenė į Ukmergę atžygiavo iš Deltuvos laukų.“
„Lietuva“ rašė: „Liepos mėnesio pradžioje susikūrė čia draugija Ukmergės Aidas. […] draugija steigs teatrą, kursus, darys paskaitų, mitingų ir t.t. Draugija jau turi per šimtą narių. Pirmas žingsnis buvo paimti į savo rankas vienintelę tinkamą salę. Toji salė buvo gerai vakarams pritaikinta, bet dabar ji yra sunaikinta ir draugijai reikia daug lėšų, idant ją atnaujintų. Draugijai labai svarbu turėti savo salę, nes tada galima visą miesto kultūros gyvenimą kreipt į pageidaujamą šalį./ Antras žingsnis – lietuvių kalbos kursų atidengimas. Kursai su dviem skyriais pritaikinti mažai mokantiems ir visai nemokantiems lietuvių kalbos. Kursus lanko daugiausia žydai. Kursai darbuojas nuo liepos m. 15 dienos. Kursininkų 25./ Liepos 13 d. buvo padaryta paskaita: „Ko lietuviai nori?“/ Geresnei tvarkai 3 rugpjūčio d. visuotiniame draugijos susirinkime nutarta įkurti tris komisijas: agitacinę, pasilinksminimų ir kultūrinę ir padaryti tarp narių anketą, sužinot, kurį darbą kiekvienas narys gali geriau dirbti./ Savo darbui varyti draugija reikalinga daug lėšų. Svarbiausias lėšų šaltinis – vakarai. Liepos 27 dieną buvo vakaras su vaidinimas ir šokiais, 3 ir 10 rugpjūčio d. vien tik šokių vakarėliai, 17 rugpjūčio bus vakaras, vaidins „Vyresnįjį angliakasį“ ir „Tarnas įpainiojo“./ Prie draugijos dabar priklauso tik lietuviai. Manoma susiartinti su žydais. Po liepos 3 d. atsitikimo [mitingo metu nušautas jaunas žydas Jaša Zeldovas?] žydai laikosi nuošaliai nuo lietuvių kultūrinio gyvenimo: draugijos vakaruose nematyti nei vieno žydo./ Darbo daug, plati dirva darbuotis, tik gaila, kad maža inteligentų ir stoka organizacinio patyrimo. Reikia daryti paskaitų mitingų, surinkti sudaryt orkestrą, o jėgų nematyt./ Ukmergietis“
„Lietuva“ rašė: rugsėjis. „Ukmergės miesto žydai, nors jų ne taip daug yra, apie 5 ar 6 tūkstančiai, padarė boikotą lietuviams; nei vienas žydas neduoda siūti katalikams kurpiams, arba siuvėjams, tiktai šemžia [?] tarp savęs; taip pat sinagogose rabinai draudžia, kad nei vienas žydas neitų į kinematografą, kurio savininkas katalikas. Duoną žydai pigiau parduoda, kaip lietuvių kepyklose ir valgyklose, tik ką jie darys, kaip mūsų kooperatyvai atsidarys./ Tiesa, žydams mūsų kooperatyvai nepatinka. – Lietuviai, susipraskit dar labiau. – Steikim kooperatyvų, bus viskas pigu./ Kapelis.“
„Vienybė“ rašė: rugsėjis. „Jau galima susižinoti telegrafu iš Kauno su Šiauliais, Ukmerge, Alytum ir Kybartais. […]“.
„Lietuvos ūkininkas“ rašė: „7 rugsėjo Ukmergės “Aido” valdybos iniciatyva buvo sušauktas mitingas žydų ir lietuvių santykiams išaiškinti. Ukmergės “Aido” Valdybos pirmininkas p. Kvieska įžengiamoje kalboje paaiškino lietuvių ir žydų santykius praeityje ir dabar, pabrėžęs, kad tarpu tų tautų yra daug bendra, kaip vieniems, taip antriems svarbu įsikurti nepriklausomą Lietuvą sus sostine Vilniumi, kvietė žydus tuo klausimu išsitarti ir nurodyti, kuriuo būdu tiksliau galėtų būti įgyvendinti bendri siekimai. Kalbėtojų lietuvių buvo nurodyta, kad žydai, kurie sudaro Lietuvoje nemažą dalį gyventojų, ligi šiolei naujai besikuriančioj Lietuvos Valstybėj laikėsi pasingai [pasyviai ?] ir šiaip dar nėra išreiškę savo nuomonės dėl Lietuvos nepriklausomybės. Žydų kalbėtojai iš savo pusės pabrėžė, kad jiems iki šiolei Lietuvoje mažai teduota politinių teisių dalyvauti kuriamajame valstybės darbe, jie net buvo persekiojami (atsitikimai Ukmergėje, Panevėžyje ir kt.). P. Kuzma nurodė, kad visi žydų vadinamieji pogromai buvo ne lietuvių sutaisyti, bet lenkų provokuoti, kurie turėjo karo įstaigoje susisukę sau lizdus. Dabar pradėta juos valyti ir tolimesnėj ateity to daugiau atsikartoti negali. Po ilgų kalbų ir ginčų, žydai išreiškė savo palankumą Lietuvos nepriklausomybei ir, jei jiems bus duotos teisės darbuotis Valstybės kuriamajame darbe, tai jie kartu su lietuviais visomis išgalėmis padės atstatyti laisvai demokratingą Lietuvą su sostine Vilniuje. Pabaigoje buvo priimta tokio turinio rezoliucija:/ “Mes susirinkę žydai ir lietuviai skaičiuje 500 aptarti žydų-lietuvių santykiams, nusprendėm dirbti nepriklausomos Lietuvos naudai ir ginti ją nuo visų priešų. Ir kartu reikalaujame, kad valdžia savo darbais vykintų gyveniman demokratizmo dėsnius”.
„Vienybė“ rašė: „[…] rugs. 19 d., lenkai sutraukė apie pusantros tūkstanties legionininkų ir plačiu frontu, – Balninkai, Širvintai ir Čiobiškis – ėmė slinkti į Ukmergę. Žiauri kova įvyko prie Čiobiškio tilto, Gelvonyse ir Šešuoliuose. Abi pusės turėjo didelių nuostolių. Mūsų užtvaros, siaučiamos iš visų pusių gausingo priešininko, turėjo trauktis atgal. Legionininkai paėmė Gelvonius, Šešuolius, Čiobiškį ir Boguslaviškį. Priešakinės jų dalys pasirodė Balninkų, Lyduokių, Pabaisko ir Upninkų ruože. Kai atvyko pagalbos, legionų skverbimąsi sulaikė ir jie pasitraukė atgal, bet rugs. 22 d. vėl ėmė eiti pirmyn Vaitkūnų kaimo kryptimi ir pasirodė 6 varstuose nuo Ukmergės. Antokolių [Antakalnio?] dvare, Stefanavoj, Verškaime [Verškainiuose?] susikūrė jų vyriausios pajėgos. Dabar padėtis neišaiškinta. Bet faktas palieka tas, kad legionai daro pastangų paimti Ukmergę ir plentą [Kauno – Zarasų kelią], kad tuo būdu suardytų mūsų komunikaciją ir pertrauktų sąryšį su mūsų armija.[…]“.
„Laisvė“ rašė: „Rugsėjo 21 d. Ukmergėje vyko dviejų mūšiuose su lenkais žuvusių kareivių laidotuvės. „[…]Laidotuvių eisena prasidėjo nuo naujosios (buvusios pravoslavų) katalikų bažnyčios. Procesijos priešaky ėjo gimnazijos auklėtinių būrys, iš užpakalio kareiviai tvarkoje. Vainikai kritusiems nuo priešų kulipkų karžygiams gerbti buvo tik nuo lietuvių ir žydų. Lenkai, neapykantą grieždami, net vainiko neskyrė mirusiems atminti./ Kapuose buvo pasakyta karštų prakalbų prieš Lietuvos dvarininkų papirktuosius lenkų legionierius, buvo smarkių vietinių gyventojų raginimų kuo kas galint stoti į kovą už Lietuvos nepriklausomybę prieš naujus okupantus lenkus. […]“.
„Vienybė“ rašė: „[…] Rugsėjo 25 d. legionininkai jau mėgino užimti Ukmergę ir Veprius, bet tapo atmušti. Už 4 varstų nuo Ukmergės Vaitkuškio dvare ištiko smarkus mūšis./ Iš lenkų pusės krito negyvais 16 kareivių, paimta į nelaisvę 2 sužeistu ir vienas sveikas lenkas su brika pora arklių pakinkyta, daug granatų ir kitokios karo medžiagos ir ginklų. Vienas iš sužeistų lenkų tuoj mirė. 10 lavonų palaidota Ukmergės kapinėse, o kiti 7 Vaitkuškyje. […] Fronte Ukmergė – Vepriai – Čiobiškis stovi reguliari tikrųjų lenkų kariuomenė, o „strzelcų“ iš Lietuvos mažai ir tie iš tolimesnių vietų, daugiausia neseniai buvusieji spekuliantai. Tarp užmuštųjų Vaitkuškyje nebuvo nei vieno Lietuvos lenko, bet varšuviečiai, poznaniečiai ir net iš Galicijos. Jie ką tik buvo atėję nuo bolševikų fronto./ Nežiūrint į lenkų užpuldinėjimus, vietinių gyventojų ūpas labai pakilęs. Daromos dideliausios manifestacijos prieš okupantus ir už nepriklausomą Lietuvą (Ukmergėje buvo 14 rugsėjo ir 2 spalio), kuriose dalyvauja tūkstančiai žmonių, visokiausios draugijos ir įvairios įstaigos, taisomi partizanų būriai […]“.
„Lietuvos ūkininkas“ rašė: „Ukmergė. […] Rugsėjo 25 d. 40 lenkų atėjo iš Virgelių, kur gyvena palankus jiems sulenkėjęs ūkininkas Valeika, į Antakalnės dvarą. Buvo Biliūnų sodžiuje, 6 varstas nuo Ukmergės, ir reikalavo arklių, bet žmonės nedavė, nors lenkai grasino nušausią./ Rugsėjo 27 d. apie Skominų sodž. pasirodė lenkai, prieš kuriuos buvo nusiųsta lietuvių kariuomenė iš Ukmergės. Mūšyje mūsų kareiviai nukovė 9 ir sužeidė 7 lenkus ir keletą paėmė nelaisvėn. Labai nuliūdo mūsų lenkai, kurie buvo laukę legionų ateinant į Ukmergę, iš kur, kaip jie sako, eitų į Kauną galutinai išnaikint „Vokiečių sumanytą žaislą“ Lietuvą, kurią kaipo pagonišką, panaikino karalienė Jadvyga./ Pirmiau pas mus buvo labai sunku, nes komendantu buvo sulenkėjęs dvarponis ir didelio spekulianto sūnus Kulvietis, dvi lenkės raštininkės ir visa sargyba iš sulenkėjusių./ Pas mus kitose srityse ne viskas gera. Vieną teturime liaudies mokyklą, įkurtą prie vokiečių. O reiktų bent keturių mokyklų.“.
„Laisvė“ rašė: spalis. „Ukmergė. Čia didžiausias lenkų špionavimas, baisiausia propaganda mieste, taip apylinkėje jų varoma. Jei kiek kur bus nesusipratimas, žiūrėk ir išgirsi sakant: lenkai mieste, lenkų žvalgai priemiesty, legionininkai nebetoli… Mat lenkai nori dažnai pasinaudoti sukelta mieste panika, bet kol kas jiems nepavyko: kiekvienas lietuvis turi stovėti savo tautos, o ne lenkų, sargyboje! B. P.”
„Laisvė“ rašė: spalis. „Ukmergė. Kai kur gatvių pavadinimų dar nėra nei lietuviškų, nei lietuvių kalboje: lenkų, žydų tai visur. Taip pat ir krautuvių ar įvairių kitų įstaigų pavadinimai netikslūs, kaip „zagotowščikas“ ir t.t., kitur lenkų pirmoj vietoj, žydų antroj, rusų ketvirtoj [?] ir tik paskui lietuvių. Šiuo atžvilgiu Ukmergės miestas išsižiūri grynai lenkų ir žydų miestu. Vietinės savivaldos, jei nebūtų lenkuojančios, to nematytum. B. P.“
„Laisvė“ rašė: spalis. „Lietuvos Nepriklausomybės iškilmės Ukmergėje. Rugsėjo 26 d. Didžioji Britanija (Anglai) pripažino „de facto“ Lietuvą nepriklausoma valstybe. […] Ukmergėj šventė su iškilmėmis ir mitingu įvyko kelios dienos vėliau, t.y. spalių 2 dieną./ Ukmergės iškilmėse dalyvavo ne vien ukmergiečiai, bet taip pat apylinkių miesteliai ir gyventojai. […] / Apie 10 val. prekyvietėje ėmė iš visų miesto pakraščių rinktis visokeriopų organizacijų būriai. Tautinėmis vėliavomis ir balsių bei sveikinimų išrašytomis išpuoštomis lentomis nešini atėjo: L. Krikščionių Darbininkų Sąjunga, „Pavasarininkų“ org. skyrius, „Aido“ draugija, žydų Sionistų partija, Kavarskiečių grupė, gimnazijos auklėtiniai, ginkluotas Lietuvos Šaulių būrys [Deltuvos šaulių būrys], kitos mokyklos ir prieglaudos ir t.t. Nebuvo tik jokios lenkų grupės, tartum nei būti jų nėra. […] Iš prekyvietės demonstruojantieji ėjo vėliavomis, gėlėmis ir vainikais išpuoštomis gatvėmis, susistodami prie tam tyčia įtaisytų sakyklų, iš kurių sklido draugijų ir organizacijų sveikinimai. Visa laiką demonstruojantieji dainavo Lietuvos Himną ir įvairių-įvairiausias kitas tautos dainas. Minia apsistojo ties Komendantūros namais, kur po eisenų prasidėjo iškilmių mitingo dalis. Ėjo kalbėtojų kalbėtojai. […] Mitingas jau vakare tepasibaigė, bet įsidomėjusioji minia, kad ir parlaukiečiai [?], visi iki pabaigos išbuvo, nes, kaip Ukmergė įkurta jau bus 700 metų, dar nėra buvę tokios brangios Lietuvai valandos, kaip ši, […].“
„Trimitas“ rašė: „1919 metų spalio mėn., kai mūsų atgimusios tėvynės gyvybei grėsė didelis pavojus nuo mūsų pietų kaimynų lenkų, jau spėjusių okupuoti rytinę Vilkmergės apskrities dalį, mažas vilkmergiečių būrelis, būtent: A. Čekanavičius, Pr. Kuzma, A. Tumas, A. Švabinskas ir V. Kvieska įkūrė Vilkmergės šaulių būrį. Tuo pat metu pradėjo kurtis būriai ir Vilkmergės apskrity […]. Besikuriančių burių darbui tvarkyti ir derinti iš Vilkmergės būrio susidarė skyrius. Pirmas skyriaus valdybos posėdis buvo 1919 metų spalių mėn. 21 d. Pirmuoju skyriaus valdybos rūpesčiu buvo surasti lėšų ir ginklų ir organizuoti būrius apskrityje […]“
„Vienybė“ rašė: spalis. „Apie Ukmergę ir jos apylinkes laikraščiai paduoda labai mažai žinių, dėlto galima būtų manyti, kad čia nieko neveikiama. Bet tai būtų netiesa. Ukmergės katalikų visuomenės veikėjai (mokytojas Gruodis, kapel. kun. Denisevičius ir kiti) dirba išsijuosę vienas už penkis. Čia gyvuoja katalikų veikimo apskrities Centras, kurs suorganizavo katalikiškąjį jaunimą, krikščionis darbininkus, sutraukė vietinius lietuvius katalikus į lietuvių krikščionių demokratų partiją, įsteigė vartotojų bendrovių sąjungą./ Ukmergėje gerai gyvuoja lietuvių gimnazija, pradinė liaudies mokykla, kursai suaugusiems, priruošti kaimo mokytojams ir mokytojoms. Čia yra visokių draugijų, komitetų ir komisijų, kurios daugiau ar mažiau kruta darbuojasi. Ukmergės „Aido“ draugija platina Lietuvos nepriklausomybės idėją per savo klubą, kursus, paskaitas, komisija šelpti lietuvių kariuomenei renka aukas ir stengiasi aprūpinti kareivius baltiniais, šiltais rūbais ir kitais reikalingais dalykais; komisija valstybės paskolai vykinti išpardavė daugybę bonų ir t.t./ Paukmergietis.“.
„Trimitas“ rašė: „lapkričio 1-2 d. Ukmergės šaulių skyriaus iniciatyva buvo surengta rinkliava ginklams ir organizacinei veiklai. Surinkti 773 auksinai“.
„Lietuvos ūkininkas: rašė: gruodis. „Ukmergė. Čia ketvirtadieniais susirenka žmonės į turgų. Vagilėlių knibždėte knibžda; ir kai jie taip įdrąsėjo, kad ne tik iš kišenių, bet ir iš rankų pinigus ištraukia. Kad ir yra mieste 28 milicininkai, bet tatai nekliudo vagims darbuotis. Slaptų bravorų irgi daug./ Labai metas į akis daugybė raštinių, kuriose dar daug tarnauja raštininkų lenkomanų. Čia lenkai labai darbuojasi.“
„Kariškių žodis“ rašė: gruodis. „Ukmergė. Antrą Kalėdų dieną „Aido“ salėje komendantūros kariškiams buvo surengtas šokių ir žaislų [žaidimų] vakaras. Viskas buvo neblogai, tiktai labai nemalonu, kad kariškiai nesurengė vakaro su vaidinimais. Nemalonu ir tas, kad skelbimuose rašė: …ir žaislų, kurių kaip tik maža buvo. Dargi pradėjus žaislą „Lai gyvuoja Lietuva“, pasklido didžiausių plojimų, kad pertrauktų, bet ratelį sudariusioji jaunuomenė žaidė toliau, nepaisydama trukdymų. Vakaras visgi paliko nemaža įspūdžio./ Manoma, kad daugiau kariškiai nepadarys tokių klaidų, kaip jau minėjau./ Myk – as.“
