Gegužės 17 dieną gimnazijoje lankėsi rajono svečiai iš Turkijos, projekto „Vadybinių gebėjimų tobulinimas sprendžiant mokyklos nelankymo problemas“ dalyviai. Jie dalijosi savo patirtimi čia pat, mūsų gimnazijos aplinkoje! Tenka pripažinti, kad mus skiria daugybė geografinių, tikybos ir socialinių skirtumų, tačiau visur mokiniai yra mokiniai, o mokykla — jų antri namai.
„Lietuviai labai draugiški žmonės, ypatingai svetingi užsieniečiams, ramūs, todėl jautiesi laukiamas ir gerbiamas“ – taip apie lietuvius atsiliepia delegacijos atstovai, kuriuos sužavėjo mūsų gimnazistų drąsa kalbėtis su svečiais, jų elgesys, ypatingai, pagarba suaugusiems, kai kiekvienoje klasėje jiems įėjus, atsistodavo moksleiviai. Svečiai lankėsi pamokose, bendravo su mokytojais ir mokiniais, per pertrauką žaidė tenisą su gimnazistais, aplankė gimnazijos ketvirtokų šokio repeticiją, domėjosi gimnazijos laikraščiu „BASAkojis“, apžiūrėjo dailės darbų parodą, prie arbatos puodelio diskutavo su gimnazijos administracija.
„Man labiausiai patiko mokyklos išplanavimas, daug erdvės ir šviesos, gražus mokyklos stadionas. O klasėse yra visa reikalinga medžiaga: žemėlapiai, kompiuteriai, projektoriai, knygos ir t.t. Mokytojas gali matyti visą klasę, kas dedasi lauke, jaustis laisvai. Atėjęs čia pagalvojau – „Norėčiau čia mokytis“, kalbėjo Turkijos delegacijos vadovas apie mūsų gimnaziją. Didžiausiais skirtumais užsieniečiai įvardino geografinę padėtį, klimatą (šiuo metu pas juos +40°С) ir… žmonių ūgį: „Nors mūsų šalis didelė, jūsų žmonės didesni ūgiu,“- juokavo vertėjai. Svečius stebino aukšti mūsų gimnazijos pirmokai ir antrokai.
„Didesnėse mūsų miestų mokyklose, kaip ir jūsų gimnazijoje, nešiojama uniforma, ten ją dėvėti griežtai reikalaujama“ – pasakojo svečiai, pasiteiravus apie mokyklinės uniformos paplitimą ir populiarumą jų šalyje. Dar vienas panašumas — jie taip pat turi savo spinteles, tačiau jos primena mažas dėžutes, ten paliekami mobilieji telefonai ir kiti, mokymosi metu nereikalingi daiktai. Taip, taip, jų mokslo įstaigose naudotis mobiliaisiais telefonais griežtai draudžiama (leidžiama tik labai išimtinais atvejais!).
Pasiteiravus apie mokinių laisvalaikį jų šalyje, svečiai pasakojo: „Didžiuosiuose mūsų miestuose yra jaunimo centrai, mažesniuose — jų filialai. Ten gali užsiimti bet kokia veikla: šokti, muzikuoti, piešti, sportuoti. O mokyklose yra privaloma 20 valandų socialinė veikla — „Social service“. Populiariausia socialinė veikla yra aplankyti senus žmones, rinkti butelių kamštelius perdirbimui (iš jų gamina detales invalidų vežimėliams ar kitiems prietaisams). Tačiau, kitaip negu Lietuvoje, savanorystė nėra taip stipriai propaguojama už mokyklų ribų.
Tikimės, kad su naujais pažįstamais galėsime susitikti dar ne vieną kartą ir organizuoti bendras veiklas.
III gimn. klasės mokinė Kamilė Šanteriova
