Vykstant gyventojų surašymui ir belaukiant jo rezultatų bus gera proga spėlioti: tai vis dėlto kiek Lietuvoje mūsų yra. Ar tiesa, kad svetur išvykusių darbingų piliečių yra daugiau nei liko čia? Ar tiesa, kad netekome trečdalio gyventojų? Tikiuosi, kad šio surašymo rezultatai bus vieši ir teisingi – tokie, kokie iš tiesų yra.
Kita vertus, kad ir kokius skaičius mes pamatysime, jie vis tiek greičiausiai nepaneigs fakto, kad šiandieninė Lietuva yra taip paveikta emigracijos, jog netrukus teks pamiršti apie bet kokį „grįžimą Tėvynėn“. Tai bus tas momentas, kuomet išvykusieji jau bus įgiję tvirtus socialinius ryšius su naująja vieta ir visiškai perpras kitos šalies „žaidimo taisykles“, o pasilikusieji Lietuvoje jau nebegalės patys patenkinti augančios ekonomikos poreikių ir atvers kelią darbo migracijai į mūsų šalį. Tam reikia ruoštis, nes nėra tokios jėgos, kurį grąžintų visus išvykusius atgal ir dar neatrastas būdas, kaip ekonomikos augimo laikotarpiu vystytis be papildomų žmogiškųjų išteklių.
Utopines idėjas, kad Lietuvą staiga pamėgs didelę pridėtinę vertę kuriančios aukštų technologijų įmonės arba čionai netikėtai suplauks kapitalai iš aplinkinių šalių, palikime šių idėjų autoriams. Aukštųjų technologijų įmonėms nepakanka vien žemės sklypo, o mūsų šalyje nepakanka arba tiesiog iš viso nėra praktikų, gebančių dirbti modernioje gamybos įmonėje. Be to, yra kapitalui gerokai patrauklesnių valstybių, kaip ir specialų statusą turinčių teritorijų, idealiai tinkančių tarptautinėms įmonėms kurti.
Taigi kalbėkime apie ateities visuomenę, kurioje dalis piliečių taip ir liks už šalies ribų, o vietinį verslą, kurio struktūra greičiausia radikaliai nepasikeis, kels svetimšaliai. Svarstyti galime tik tai, koks bus vietinių ir atvykusių darbuotojų santykis bei kiek tautiečių galėtume susigrąžinti į Tėvynę. O svarbiausia – kokios turėtų būti sudarytos sąlygos samdomiems darbuotojams ir smulkiai privačiai iniciatyvai, kad šalis taptų patrauklia vieta gyventi ir dirbti pirmiausia savo pačių piliečiams.
Kuo aštresnė emigracijos problema, tuo keisčiau atrodo dabartinė valdžios politika emigrantų atžvilgiu. Nors daugelio partijų programose tarimai nuogąstaujama dėl svetur išvykusių piliečių padėties, tačiau realių veiksmų stabdant emigraciją, grąžinant išvykusius ir juo reintegruojant į visuomenę, nėra. Manyčiau, toks Lietuvos politinio elito elgesys atrodo keistas ne man vienam. Kai kuriuos galimus atsakymus į tai, kas vyksta, gavau panagrinėjęs, kokį tiesioginį poveikį ekonomikai turi emigracija.
Emigrantai kasmet atsiunčia Lietuvoje likusiems savo artimiesiems sumas, viršijančias ES struktūrinių fondų paramą mūsų šaliai. Apytiksliais skaičiavimais šalies ūkį kasmet pasiekia per 4 mlrd. litų emigrantų pinigų (kai kuriais vertinimais šis skaičius yra 6 mlrd., tačiau išsamaus pagrindimo neradau). Apie ES paramą mums pranešama iš televizijos ekranų ir nuo kiekvienos „europietiškai paramstytos” statybvietės tvoros, tuo tarpu apie kruvinu emigrantų prakaitu uždirbtus pinigus tylima.
O šie pinigai pirmiausia tenka vartojimui. Jais apmokamos komunalinės sąskaitos, už juos perkamas maistas, jie padeda aprengti vaikus ir susimokėti už senyvų tėvų gydimą. Jie neatgula bankų sąskaitose ir retai kada virsta ilgalaikiu turtu. Didžiuosiuose Lietuvos miestuose šių pinigų svarbos mes kartais negalime aiškiai matyti, tačiau šalies rajonuose yra miestelių, kurie dėl emigracijos neteko pusės darbingų žmonių, o likusieji pagal pragyvenimo šaltinį dalinasi į dvi kategorijas: valstybės pašalpų gavėjai ir tie, kurie gyvena iš užsienyje besidarbuojančių artimųjų pinigų. Kitokių pajamų šaltinių tiesiog nėra, nes darbo vietas miestelyje turi seniūnas, buhalterė, kelių parduotuvių pardavėjai, trys mokytojai, kunigas su šeimininke ir pas aplinkinius ūkininkus besidarbuojantys sezoniniai darbininkai.
Nesu toks naivus manydamas, kad valdantieji nevertina emigrantų kaip nuolatinių pinigų siuntėjų ir socialinių problemų sprendėjų. Todėl pernelyg nesistebiu, kuomet atsiranda vis nauji emigrantams nepalankūs sprendimai. Vien tas pats PSD mokestis, kurį kažkas taikliai pavadino „negrįžimo mokesčiu”, kelerius metus emigracijoje praleidusiam žmogui gali tapti pakankama paskata negrįžti atgal, jei jis įvertins, kad prie nesumokėto mokesčio tučtuojau prisidės ir panašaus dydžio mokesčio išieškojimo išlaidos.
Priminsiu, kad Lietuvoje nedirbantys ar valstybės neapdrausti piliečiai prieš PSD mokesčio įvedimą negalėjo nemokamai naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis, tad tariamas argumentas „emigrantai gydėsi už mūsų pinigus” buvo tik įžūlus melas. Panašūs niekiniai argumentai buvo pasitelkti ir svarstant dvigubos pilietybės klausimą. Niekam ne paslaptis, kad yra tam tikra kategorija Lietuvos piliečių, kurie visiškai legaliai turi dvi, o kartais net dar daugiau pilietybių. V. Adamkaus prezidentavimo laikais nepaaiškinamų Lietuvos pilietybės suteikimo atvejų, kada nebuvo reikalaujama atsisakyti kitos valstybės pilietybės, pasitaikė ne vienas ir net ne dešimt. Tuo tarpu užsienyje gyvenantis eilinis pilietis (-ė), sudaręs santuoką su kitos šalies piliete (-čiu), turi spręsti dilemą, ar gimusiam vaikui suteikti tos šalies pilietybę ir tuo pačiu galutinai apsispręsti, kokioje šalyje jis praleis likusį gyvenimą, ar vis dėlto nenutraukti sąsajų su Tėvyne.
Ir štai čia mes galime prabilti apie kitą labai svarbią problemą – Lietuvoje likusių piliečių požiūrį į emigrantus. Jokia paslaptis, kad vienas iš blogesnių dažno lietuvio charakterio bruožų yra įtarus požiūris į bendrapilietį, kuris pasirinko kitokį nei dauguma gyvenimo būdą. Tokia jau buvo mūsų istorija, kad lietuvių tautos išlikimą didžiąja dalimi lėmė ištikimybė tradicijoms bei kalbai. Tačiau tai tuo pačiu lėmė sąlyginį bendruomenės uždarumą ir iš to dažnai kylančias nepagrįstas baimes kitokiems.
Kol emigracija dar nebuvo tapusi masiniu reiškiniu, nuomonė, kad visos merginos išvažiuoja dirbti prostitutėmis, o vaikinai – pagalbiniais darbininkais statybose, buvo ganėtinai paplitusi. Šiandien mes jau susiduriame ir su kitokia nuomone, kuomet nedarbu ar nepritekliumi besiskundžiančiam žmogui pirmiausia metamas klausimas „O kodėl tu neišvažiuoji į Angliją?”, tačiau senojo stereotipo rudimentai vis dėlto išliko. Ypač tai tampa akivaizdu, kuomet kas nors iš tautiečių užsienyje nusikalsta. Nors elementari logika sufleruoja, kad dabar svetur gyvenančių skaičius prilygsta didmiesčio, pvz., Kauno ar Alytaus gyventojų skaičiui, tad visai dėsninga, jog visuomet atsiras vienas kitas linkęs nusikalsti žmogus, tačiau reakcija į įvykį vis tiek būna neadekvačiai audringa.
Automobilio vagystė Prienų rajone net nepateks į laikraščio ar interneto portalo „Nelaimių” skyrelį, tuo tarpu tas pats veiksmas, lietuvio atliktas Londone, rizikuoja atsispindėti pagrindinėse antraštėse. Niekuomet nebuvau konspirologijos teorijų šalininkas ir neteigiu, kad neigiamas požiūris į emigrantus, kaip į linkusius nusikalsti mažaraščius juodadarbius, diegiamas sąmoningai, tačiau akivaizdu, kad šie stereotipai vis dėlto diegiami.
Dar viena nuolatinė tema – tai verkšlenimai apie išvažiavusių tėvų paliktus vaikus. Keista, tačiau kelinti metai niekas iš tariamų ekspertų kažkodėl nepastebi, kad absoliuti dauguma emigrantų vaikų dabar jau gyvena kartu su tėvais, t.y. užsienyje. O kaip pastebėsi, jei iškart atsiras klausiančių – o ką valdžia padarė, kad užaugę vaikai bent prisimintų, kad yra tokia šalis – Lietuva?
Pažiūrėkime, kaip lenkai, kurie irgi yra išsibarstę po visą pasaulį, rūpinasi savo kultūrinių tradicijų ir kalbos išsaugojimu, ir palyginkime jų rūpestį su mūsų „rūpesčiu“ Lenkijoje ar Kaliningrade esančiomis lietuviškomis mokyklomis. Aišku, vėl atsiras bandančių bambėti – kam rūpintis emigrantų vaikais, kai „savi” kenčia. Bet jeigu šiandien mes atstumsime jaunus užsienio lietuvius, tai rytoj būsime priversti sukti galvas, kaip pritaikyti Lietuvą visiškai naujų kultūrų jaunimui.
Nebijau būti apkaltintas netolerancija ar dar kokiomis tariamomis nuodėmėmis, nes pasidarė akivaizdu (tai iš „aukštos tribūnos” pripažino ir Jungtinės Karalystės premjeras D. Cammeronas), kad Europos migracinė politika ir bandymas sukurti multikultūrinę terpę – žlugo. Vietoje tradicines visuomenes papildančios ir teigiamai keičiančios integracijos Europoje susiformavo uždaros imigrantų bendruomenės, gyvenančios pagal klasikines getų taisykles, dėl skurdo, diskriminacijos, religinių ir kultūrinių nuostatų ar istorinių skriaudų yra a priori priešiškos jas priėmusios visuomenės atžvilgiu.
O dabar įsivaizduokite, kad Lietuvoje, kurioje, kaip minėjau, į savus ir svetimus kartais skirstomi net ir lietuviai, atsiranda visai kitokie gyventojai. Tereikia prisiminti, kad mes jau turime viena getą – čigonų taborą, ir pamatyti, kaip jo gyventojai kriminalizavosi per 20 metų taip ir nesulaukę jokios esminės paramos bei pagalbos. Sunku patikėti, tačiau buvo toks laikas, kuomet į čigonų taborą traukdavo ne narkomanų pulkai, o romansų mėgėjai ar savo ateitį norėjusios sužinoti vienišos moteriškės…
Be abejo, vadinamosios „atviros visuomenės“ ir kitų laisvarinkinių vertybių propaguotojai pernelyg savęs nevargina žemiškomis problemomis: kaip veiks švietimo sistema, kaip įmonėse bus užtikrintos atvykusių teisės ir užkirstas kelias begėdiškam išnaudojimui, kaip bus užtikrinta pačių imigrantų apsauga nuo etninių kriminalinių sluoksnių?
„Lietuvis darbuotojas lietuvių verslininkui per brangus“, – tokį teiginį girdėjau ir per vadinamųjų „Baltijos tigrų“ laikotarpį, ir dabar. Savas darbuotojas buvo tariamai brangus ir tuomet, kai butų kainos Vilniuje pasiekė Stokholmo kainas ir kai sunkvežimiai su lietuviškais numeriais zujo po visą Europą, nors statybininko ar vairuotojo atlyginimas pačiu geriausiu atveju pasiekdavo vos trečdalį vakariečio algos.
Valdžios ideologai tuo metu aiškindavo, kad egzistuoja kažkoks mistinis darbo efektyvumo rodiklis, kuris esą yra per mažas. Tiesa, pervertęs ne vieną dešimtį LLRI „laisvosios rinkos“ adeptų dokumentų, aš taip ir neradau logiško paaiškinimo, kas vis dėlto, jų manymu, nusako darbo našumą, jei dirbama tais pačiais įrengimais, naudojamos tos pačios medžiagos, vykdomi tipiniai „švediški“ projektai, sukurtas produktas parduodamas už „švedišką“ kainą, o galutinis rezultatas kažkodėl traktuojamas kaip trigubai blogesnis.
Vadovaujantis tokia logika Lietuvoje visiškai dėsningai susiformavo tam tikras lobistų ratas, kuris siekia pakeisti vietinį darbuotoja „atvežtiniu“. Nors darbo jėgos įvežimo patirtis kol kas nedidelė, tačiau ji parodė, kad darbuotojas užsienietis puikiai tinka jį išnaudoti. Jau „pamirštas“ Ukrainos statybininkų atvejis, konfliktai su laivų statytojais užsieniečiais ir baltarusiai vairuotojais, kuriems buvo išdalinta po 200 dolerių ir liepta tučtuojau nešdintis. O juk darbo migracijos procesas buvo vos prasidėjęs.
Tai, kad į Lietuvon sugrįžusį darbuotoją žiūrima įtariai, pastebi daugelis tų, kurie įsidarbina šalies įmonėse. Kuo prastesnės darbo sąlygos ir kuo labiau įmonės savininkai linkę išnaudoti savo darbuotojus, tuo priešiškesnis požiūris į buvusi emigrantą kaip į pavojingo užkrato nešiotoją. Anglijoje buvau labai nustebintas, kad atėjęs įsidarbinti į didelę įmonę, pirmiausia pamačiau profsąjungų pranešimus, iškabintus matomiausioje vietoje. Siūlomų profsąjungų buvo daug. Darbuotojas galėjo stoti į šakinę profsąjungą arba į tarpšakinę nepriklausomą, arba net į tarpšakinę lenkišką. Net ir tas, kuris menkai domėjosi dirbančiųjų teisių ginimu, dirbdamas Vakarų Europoje puikiai suvokė, kad už atliktą darbą turi būti atlyginta, kad reikia nedelsiant ieškotis kito darbo, jei darbo sąlygos netenkina, kad neprivaloma daryti to, dėl ko nebuvo derėtasi su darbdaviu, kad darbo diena trunka 8 valandas, už viršvalandžius mokami jau „kiti pinigai“.
Kitokius darbo santykius matęs ir juos įvertinęs darbuotojas Lietuvoje pasijunta tarsi pavojingo užkrato nešiotojas. Juo nepasitikima, į jį žiūrima tarsi į vilką iš tos patarlės, kuris vis į mišką žiūri. Šiandieninėje lietuviškoje darbo santykių tradicijoje apskritai keistai susipynę ir baudžiavos atgarsiai, ir nevykusio „smetoninio“ kapitalizmo patirtis, ir „raudonųjų direktorių“ diktatas tarybiniais laikais. Visa ši patirtis aiškiai sako, kad ištikimybė „ponui“ ar „kolektyvui“ (tarybiniais laikais) yra sveikintina dirbančiojo savybė. Tuo mes panašūs į japonus, kur darbą pakeitęs darbuotojas dažniausiai nepadarys karjeros kitoje įmonėje. Tačiau Japonijoje darbdavį ir darbuotoją tradiciškai sieja abipusė pagarba, todėl nieko nestebina, kad bankrutuojančios įmonės vadovas, jausdamas kaltę prieš savo žmonės, iššoka pro savo biuro langą.
Ar įmanoma pasiekti balansą, kuomet galėtume sušvelninti emigracijos pasekmes ir kartu netaptume visiškai priklausomi nuo darbo migrantų? Pirmiausia reiktų blaiviai įvertinti priežastis, vejančias lietuvius svetur. Atlyginimo dydis toli gražu nėra vienintelė priežastis emigruoti. Kažkodėl neįvertinamas vienas pagrindinių veiksnių, lemiančių jaunimo emigraciją, – galimybė apsirūpinti būstu.
Susidarius padėčiai, kuomet būsto kainos neproporcingai didelės, net ir žymus atlyginimo padidėjimas nieko nelemia. Anglas ar vokietis, gaudamas vidutinį atlyginimą, gali išsimokėti paskolą per 20 metų, o lietuviui nepakaks ir dvigubai ilgesnio laikotarpio, jei skaičiuotume, kad paskolai padengti jis išleis trečdalį pajamų. Nuomos galimybės taip pat ribotos, o laikino socialinio būsto galima tikėtis nebent po penkerių metų. Laikinai nuomai skirto valstybės būsto programa, skirta studentams, jaunoms šeimoms ir socialiai pažeidžiamiems (bet ne asocialiems) piliečiams, leistų atsistoti ant kojų daugeliui suaugusių gyvenimą pradėjusių žmonių. Atsistoti neužveržiant nei būsto paskolos kilpos, nei drebant dėl būsto nuomotojo keistenybių.
Taigi didžiulė problema glūdi pačioje lietuviškų darbo santykių tradicijoje. Tai kompleksinė problema, kurios sprendimas priklauso ir nuo darbdavių, ir nuo valstybės institucijų, ir nuo pačių dirbančiųjų. Beje, dėl prastų darbo santykių aš mažiausiai kaltinčiau verslininkus. Visiškai dėsninga, kad verslas naudosis įstatymais taip, kad pasiektų didžiausią pelną – jei MMA bus sumažintas iki 300 litų, visada atsiras pakankamai verslininkų, norinčiu tuo pasinaudoti.
Be to, verslas verslui nelygu. Smulkios įmonės, prispaustos finansinių sunkumų, kreditorių ir perdėto valstybės institucijų „dėmesio“, balansuoja ties bankroto riba, o stambiosios ir toliau sėkmingai naudojasi įstatymų spragomis, leidžiančiomis sąmoningai nusikalsti, o prireikus – be skaudesnių pasekmių žaisti „fenikso prisikėlimą iš pelenų“ pervedant kapitalus (kurių nemenką dalį sudaro smulkių tiekėjų ar subrangovų pinigai) į vis naujas įmones. Todėl neverta stebėtis, kad lietuviai mieliau pradeda savo verslus Anglijoje ar Airijoje, o ne Lietuvoje.
Šiuo metu emigrantas tapo idealiu Lietuvos piliečiu. Siųsdamas pinigus, jis kelia šalies ekonomiką ir neprašo iš valdančiųjų jokios paramos, pvz., lietuvybei išsaugoti. Jis tradiciškai nedalyvauja rikimuose, todėl į jo, kaip į potencialaus rinkėjo, poreikius galima ir neatsižvelgti. Jis užsidirbs sau pensiją ten, kur gyvena. O tuo pat metu Lietuvoje bus galima „kelti konkurencingumą“ įvežant darbo migrantus. Tik ar mes to norime?
Vitalijus Balkus