TEATRALIZUOTA “EKSKURSIJA SU ŽYDELIU” po Ukmergės senamiestį
„Ukmergės miestas prieš 100 metų“
Kastytis Kviekauskas, www.nuotykiuturizmas.lt
Vilkomirskas (dabar Ukmergė) yra miestukas, esantis vakarinėje carinės Rusijos dalyje, šalia kelio Sankt – Peterburgas – Varšuva. Mieste gyveno 16 300 gyventojai, iš jų – 7287 žydai. Mietas turėjo savo dvasią, kvapą ir skonį.
Miesto gyvenamieji namai vieno ar dviejų, rečiau trijų aukštų su menzonimu, fasadu atgręžti į gatvę. Centre mūrinukai buvo sujungti į traukinuką.
Fasadai papuošti ornamentais ir skulptūrėlėmis, ant parduotuvių, vaistinių kabėjo užrašai kirilicos šriftu: vaistinė, kepykla, mėsinė, parduotuvė (235 parduotuvės) Parduotuvės kai kur buvo ir jidiš rašmenimis pažymėtos. Taip pat buvo geležinkelio stotis, cerkvė ir bažnyčia.
Miestas turėjo ir savo fotoateljė ir, žinoma, ne vieną turgų. Miesto pakraščiuose medinėse lūšnose ir Užupyje Smėlių kvartele gyveno nepasiturintys miestelėnai.
Miesto centras buvo gyvas turgaus dieną. Kas raitas ant arklio, kaukšint arklių kanopoms 
per akmeninį grindinį ar su vežimaičiu traukė turgun, veždami grūdus, gyvulius, kiaušinius ir sūrius. Sklido kvapai nuo garuojančio arklio, ožio barzdos ir minios žmonių.
Žmonės klegėjo, derėjosi, bendravo. Vyrai traukė pypkes su namine taboka ir dalinosi naujienomis ir gandais. Mediniais šaligatviais ėjo kaukšėdami klumpėmis, čežėjo moterų ilgi sijonai, vaikai džiaugėsi grauždami „baranką“, kurią iškaulijo, kad mama, kuri pardavė sviestą ir žąsies didžiulius kiaušinius, nupirktų.
Prie Daugpilio gatvės kampo šalia „aptiekos“ į fotoateljė užeina ponas ir ponia su keturiais vaikučiais nusifotografuoti. Tai žydų rabino šeimyna. Pasidaro šeimos fotografiją ir paprašo fotografo išsiųsti duotu adresu, broliui į Ameriką.
Fotografas Romanovkis pasiūlo nusipirkti atviručių rinkinį su Vilkomirsko peizažais. Sutarę kainą, paima ir atvirukus. Gatvėje pasisamdę vežiką, su arkliu nudunda į geležinkelio stotį, kur jau ūkia traukinys, švilpauja ir kviečia į kelionę. Šeima sulipa į siauruką traukinį ir išvyksta į Jonavą.
Pavakare suskamba bažnyčios ir cerkvės varpai, į vakarines mišias traukia ir miesto Ispravnikas su šeima, užsidega ploną stačiatikių religinių apeigų žvakę ir klauso choro „Gospody pomylui“ giesmės. Susirinkusieji, įkvėpdami smilkalų ir žvakių vaško kvapo, meldžiasi.
Kitoje miesto pusėje, anapus Šventosios upės, pasigirsta žandarų čaižus švilpimas. Gavus skundą, krečiamas mokytojo Petro šeimos butas, ieškoma lietuviškų spaudinių.
Tuo pat metu už kelių namų susirinkę kampanijon kortomis lošia broliai knygnešiai Jurgis ir Antanas su kaimynu Anupru. Jie nustemba, išgirdę žandarų sukeltą triukšmą. Antanas sako: girdėjot išėjo įsakymas leisti naudoti lietuviškus rašmenis, o žandarai nerimsta, rupūžės…
Taip gyveno Ukmergės miestelis prieš šimtą metų. Jis gyvuoja ir šiandien, manau, dar gyvuos ne vieną šimtmetį: su savo kvapais, gyvenimo garsais, pergyvenimais , meile, viltimi ir tikėjimu šviesesne ateitimi.
–—————————————————————————————————
Organizuojame nuotykines ekskursijas, kurių metų Jūs ne tik gaunate informaciją, bet ir patys aktyviai dalyvaujate, atliekate užduotis, ieškote objektų, renkate informaciją, dalyviai pasipuošia egzotiška atributika.
Kolektyvams, mokinių grupėms, senjorams: Vilniaus, Kauno, Ukmergės, Kėdainių senamiesčiai, Ukmergės dvarų žiedas.
Miestų, senamiesčių zonose, buvusiuose kariniuose daliniuose, senuose kaimuose ir istorinėse vietovėse! Patyrimo žygiai su kolektyvu ar draugais per miškus, pelkes, miestelius, dvarus. Viena ar kelios grupės keliauja kaip komanda, atlieka įvairias orientavimosi, kūrybines, socialines užduotis.
Ukmergė senose fotografijose nuotr.
