Vyturio giesmė pažadino gamtą ir darbštų artoją. Laukuose nuo ankstaus ryto burzgia traktoriai. Žemės veide raukšleles švelniai glosto žemdirbio rankos, nors dar nežydi po langais purienos.
Didelį šapą tempia maža skruzdėlė. Bunda jausmas, kai plaukiantis vakaris išbučiuoja tave pirmaisiais pumpurais. Šventosios upelyje nusipraususi saulutė, pabeldė į kiekvieną langelį.
Subujojo žiemkenčiai saulės spindulių glamonėti. Motina žemelė augina naują duoną.
Ir vėl laukai klausysis vyturio natų, o susipynusios širdys tarp gegužio naktų. Žaliu kilimu apsiklojo laukai. Plunksnuojasi medžiai žaliu rūbu aksomo.
Ukmergės rajone, Šventupės parke, pasklido aromatas pavasarinių gėlių ir ievos žiedų. Ką tik išgirdome šile už upės pirmąjį gegutės kū-kū.
Ir vėl gegužis. Gegužės mėnesį bažnyčia kviečia savo tikinčiuosius ir vaikus, rinktis kas vakarą į Marijos šventoves, prie sodybose stovinčių koplytėlių, namuose papuoštų Švč. Mergelės Marijos altorėlių, gegužinėms pamaldoms. Prie Jos giedama Švč. Mergelės Marijos Litanija.
Šventupėje tai jau tapo tradicija, kad kiekvienais metais, buvusi Šventupės bibliotekininkė, o dabar Senjorų klubo pirmininkė Emilija Vėbrienė, kviečia šventupietes į gegužines pamaldas.
Pas mus viskas vyksta po vienu stogu. Komaro dvaro pastatas – mūsų kultūros židinys.
Kai pasibaigia dainininkų, šokėjų, giesmininkų, dramos ratelio repeticijos, šventupės gyventojos susibėga į gegužines pamaldas. Šio mėnesio pamaldos rengiamos Marijos garbei, liaudyje dar yra vadinamos – mojavomis. Gegužė – Švč. Mergelės Marijos mėnuo. Gamta išsiskleidžia visu savo grožiu ypač gegužės mėnesį. Juk Lietuva – Marijos žemė, o mes vaikai jos.
Emilija papuošė gėlėmis iš savo sodo darželio Švč. Mergelės Marijos altorėlį pamaldoms. Šventupėje po darbų kasdien vakarop 20 valandą giedama ir skaitoma Švč. Mergelės Marijos Litanija. Po jos giedame giesmę „Sveika, Marija, Motina Dievo“. Daug yra gražių giesmių parašyta Švč. Mergelei Marijai. Nuostabūs žodžiai: „ O Marija, Motinėle, Aušros Vartuose garsi! Laimink mūsų tėviškėlę – jos Globėja Tu esi“.
Pasibaigus pamaldoms moterys neskuba išsiskirstyti į namus. Emilija pasakoja įvairių gražių, o kartais skaudžių bei pamokančių gyvenimiškų istorijų. Kartais ne viena nubraukiame net ašarą.
Dažnai mes tarpusavyje pajuokaujame, kad gyvename Šventoje vietoje. Teka upė Šventoji, praeitais metais šventupiečių gyventojų surinktomis lėšomis pastatytas koplytstulpis. Parko papėdėj trykšta sidabro šaltinis pašventintas Vidiškių parapijos klebono Lauryno Grikiečio.
Nuostabus gyvenvietės pavadinimas „Švent-upė“ – „Šventoji upė“, na galbūt todėl mūsų gyvenvietėje gyvena tiek daug kūrybiškų ir meniškų sielų. Savo kūrybos eilėraščius vakarais skaito Birutė Stundienė ir aš, Genoefa Povilavičienė, kartais kitos čia gyvenančios literatės.
Garbingo amžiaus senolė Vanda Urbonavičienė, jau greitai sulauksianti ir šimtmečio, šviesaus proto. Senolė jaunystėje išmoktus eilėraščius prisimena ir deklamuoja atmintinai iki šiol. Moteris tiktai skundžiasi, kad su klausa jau prastai.
Na, o senjora Genė Adamonienė, daug metų išdirbusi Ukmergės melioracijos įmonėje, buhalterijoje, Švč. Mergelės Marijos litaniją moka atmintinai.
Susiėjusios senjoros tarpusavyje pasiguodžia, pasidalina savais džiaugsmais bei rūpesčiais, vaikais bei anūkų pasiekimais.
Nors mūsų gyvenvietėje gyvena nemažai žmonių, tačiau į gegužines pamaldas vakarais susirenka vyresnės kartos, dažniau vienišos moterys. Jaunesnės triūsia pasodybiniuose sklypuose, rūpinasi vaikais ir šeimos reikalais. Kviečiame visus norinčius melstis pas mus į Šventupę, į gegužines pamaldas. Melskimės Švč. Mergelei Marijai ir giedokime visi kartu.
Gegužinių pamaldų tradicija daugelį Lietuvos vietų atgijo prasidėjus Atgimimui. Prasminga ir gražu, kad ši tradicija plinta ne tik pas mus Šventupėje, bet ir kituose miesteliuose. Norisi, kad šias gražias tradicijas perimtų ir tęstų mūsų jaunoji karta.
Meilė, Gailestingumas, Tikėjimas, gamtos grožis, juk per Mariją einame pas Viešpatį.
Genoefa Povilavičienė
