Rugpjūtis perkopė pusiau, kalendorius verčia iš lėto lapus, baigiasi paskutinis vasaros mėnuo. Norisi, kad vasara testus kuo ilgiau. Taip buvo ir prieš penkerius metus, kai susikūrė mūsų romansinio dainavimo kolektyvas „Šventerečius“.
Aš jums papasakosiu mūsų kolektyvo susikūrimo pradžią. Vieną dieną užsuku į Šventupės biblioteką ir randu prie kavos puodelio besišnekučiuojančias mūsų kultūros darbuotojas – Daivą Šermukšnienę, bibliotekininkę Genę Vaitkūnienę ir kultūros namų vadovę Birutę Gelumbeckienę. Moterys pakvietė puodeliui kavos ir mane. Neatsisakiau, trumpam prisėdau. Daiva papasakojo, kad burią naują kolektyvą, gal norėčiau papildyti jų gretas, pakviesčiau draugių, norinčių dalyvauti saviveikloje.
Dar užklausė pirmu ar antru basu dainuoju {sopranu ar altu}. Sakau, kad ir nežinau, gal antru.
Sako vakare 18 valandą susitinkame repeticijoje, viską sutvarkysime, sustatysime pagal balsus visas į savo vietas. Išėjusi iš bibliotekos apskambinau savo draugėms, papasakojau naujieną ir vakare visos susibėgome kultūros namuose. Genė Vaitkūnienė įnešė plakatą su užrašytu nauju mūsų kolektyvo pavadinimu.
Šventupės senbuvės pamačiusios šį pavadinimą pradėjo juoktis, mat, kai kas anksčiau taip vadindavo mūsų Šventupę. Seniai nesimatę draugai susitikę klausdavo vienas kito kur dirbi, kur gyveni? Taigi – „Šventerečiui“. Taip jis mums patiko, kad mes jo lig šiol ir nekeitėme. Štai kaip netikėtai susibūrė mūsų kolektyvas su tokiu gražiu pavadinimu ir prasidėjo didelis, kruopštus saviveiklinis darbas. Vadovai Kazimieras ir Daiva Šermukšniai suko galvas kokį repertuarą pasirinkti.
Didžiausia atsakomybė gulė ant vadovų pečių. Pradžioje apsistojome ties romansais. Prisimenu pirma mūsų išvyka už rajono ribų buvo kaimyninis Anykščių rajonas. Tuomet rudenį Leliūnuose vyko romansinių dainų konkursas „Rudens fiesta“. Mūsų kolektyvas užėmė garbingą trečią vietą ir gavome žiūrovų prizą, kolektyvas daugiausia pelnęs žiūrovų simpatijų. Vadovai palengva įpina ir teatralizuotos programos. Kadangi pas mus Šventupėje yra Komaro dvaras, šaltinis, upė Šventoji, todėl mes saugome „Komarynes paslaptys“.
Sumanių vadovų dėka palietėme skaudžią Lietuvos žmonių tremties temą. „Neišsiųsti laiškai“, suspaudžia širdį Tėvynės ilgesio dainos, retkarčiais net pačios apsiašarojame. Metai lekia kaip paukščiai, o su jais kartu ir mes. Mokomės, keičiamės, augame, tobulėjame. Kasmet rengiame įvairias šventes. Užgavėnių, Advento, Atvelykio, o taip pat minime Motinos dieną, Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną ir kitas, visų neišvardinsiu. Tikiu, ne kartą jums teko apie mūsų renginius skaityti ir laikraščiuose. Ramiai, be didelio jaudulio jaučiamės Šventupės kultūros namų scenoje. Juk sakoma: „savo namuos ir sienos šildo arba savam krašte ir tvoros žydi“.
Galima sakyti mūsų kolektyvas moteriškas. Jame dalyvauja 15 žmonių ir tik du vyrai. Kolektyvo vadovas Kazimieras ir mūsų bendruomenės pirmininkas Vytautas Marčauskas.
Kiekviena moteris gyvena savo gyvenimą, turi rūpesčių, darbų, pomėgių, o mus kartu suvienija į vieną visumą daina. Moterys nesėdi užsidariusios tarp keturių sienų ir neverkšlena. Kai užsiimi mėgstama veikla, su daina ir gyventi smagiau. Kolektyvas vizualiai šiek tiek pasikeitė, tačiau bendras narių skaičius nepakito.Visuomet laukiam repeticijų, noriai lankome, išklausome vadovų išsakytų pastabų, stengiamės jas įsiminti ir daugiau nekartoti. Kolektyve yra garbaus amžiaus vienišų moterų – našlių. Kartais pajuokaujame, kad reikia mums įkurti našlių klubą.
Šeštadienį, rugpjūčio 19 dieną, mūsų kolektyvas „Šventerečius“, paminėjo gražų penkerių metų jubiliejų.
Suėjome ramiai pabendrauti, pabūti, be didelių iškilmių, vieni gamtoje prie šašlykų, Emilijos Vėbrienės kolektyviniame sode, pačios pasidarėme sau šventę. Nuoširdus dėkui Emilijai ir visoms moterims prisidėjusioms prie šventės ruošos.
Penkeri metai atrodo tiek nedaug, bet per tą penkmetį, kai apžvelgi kiek daug mes aplankėme Lietuvos vietovių su savo skambiais romansais. Balninkus, Elektrėnus, Gelgaudiškio dvarą, Rokiškio dvarą, Pakruojo dvarą, Jonavą, Anykščių rajoną – Ažuožerius, Kurklius, Leliūnus. Kai lankėmės Gelgaudiškio dvare, ten žmonės pasakojo, kad jų krašte niekas romansų nedainuoja.
Ukmergės rajone mūsų romansai skambėjo – Rečionyse, Želvoje, Vidiškiuose, Jasiuliškiuose, Inkiluose, Lyduokiuose, Liaušiuose, Varinės bendruomenėje, Nuotekuose ir t.t. Jau ne pirmą kartą dalyvavome rajoninėje romansų šventėje Deltuvoje ir Dainavoje.
Susipažįstame su kitais kolektyvais, save parodome ir į kitus pasižiūrime, gerai, turiningai praleidžiame laiką. Kur tik mus pakviečia stengiamės nuvykti su savo kolektyvu, bet kartais nutinka taip, kad tą pačią dieną kviečiasi net į kelias vietoves. Jau ne kartą mums taip atsitiko. 2015 metų sausio trečios dienos maršrutas. Balninkai – Žemaitkiemis – Šventupė. Šiais metais Sausio – 13 dieną. Vidiškių pagrindinė mokykla – Valai – Šventupė. Daug gražių dainų skamba kasmet Siesikuose, rajoninėje kaimo dainininkų šventėje „O, tu dainuok“. Šioje scenoje teko ir mums dainuoti. Dalyvavome mes Ukmergės miesto šventėje. Mūsų atliekamų romansų susirinkę žmonės klausėsi prie savivaldybės bei Ukmergės piliakalnio.
Būna atvejų, kad dėl svarių priežasčių mūsų gretos praretėja, atsitinka kas nors netikėtai, susergame ir iš didelio moterų būrio lieka kelios. Tuomet ir renginius atšaukiam.
Kariuomenės dieną mūsų dainos skambėjo Ukmergės kraštotyros muziejuje.
Švč. Cecilijos dieną kartu su kitais kolektyvais paminėjome Vidiškių Švč. Trejybės bažnyčioje. Šiemet Gedulo ir Vilties dieną Tėvynės ilgesio dainas dainavome Ukmergės Švč. Trejybės bažnyčioje. Dalyvavome šv. Mišiose Trečiųjų metinių minėjime a.a. monsinjoro Alfonso Svarinsko su programa „Neišsiusti laiškai“ Partizanų parke.
Gerklę suspaudžia gumulas, kai matai žmonių akyse ašaras, juk žmogaus širdis ne geležinė, bet tai yra istorija, jos nepakeisi, istorijos nesuklastosi.
Mes esame dėkingos savo vadovams, Daivai ir Kazimierui, už kantrybę, pamokymus, patarimus, sugaištą laiką ir stengsimės jų nenuvilti. Juk be jų pastangų nebūtų tų skambių romansų ir kilmingų dvaro ponių. Kiekvieną darbą turi atlikti nuo pradžios iki galo. Scenoje kiekviena atstovaujame savo dvarą, kartais papasakojame šmaikščią apie dvarą legendą, sakmę. Moterys stengiasi kiekvienai temai rūbus pasirinkti. Kartais žmonės klausia, kodėl jūs rūbų nepasisiūvat vienodų? Jei mes pasisiūsim vienodus rūbus, mes būsim ansamblis, o ne romansinio dainavimo kolektyvas. Kiekviena moteris yra individualybė. Išskirtinė. Nepakartojama.
Žinau, kad šventupiečiai labai laukia mūsų jubiliejinio koncerto. Kai geltonas beržo lapas nukris ant tako, nuskambės mokykloje skambutis, nurims vasaros šurmulys, mūsų kolektyvas „Šventerečius“ jus visus sukvies į Šventupės kultūros namus.
„Mes nesenstam – tik širdys taurėja, tik laimingi atradę vieni kitus,
Mes nesenstam – tik kasdien tobulėjam, tik subręstam mintimis ir darbais,
Mes nesenstam – tik veiduos juoko raukšlės, tik iš naujo atrandam save,
Mes nesenstam – tik kasdien tvirtėjam, jaučiam stiprėjančius širdies virpesius,
„Mes nesenstam, mes niekad nesenstam“ – tai kartojam jau daugelį metų“.
Genoefa Povilavičienė „Šventerečiaus“ kolektyvo narė
