Atėjus pavasariui, daugelio akys ir lūkesčiai nukrypsta į veją: ar gerai išgyveno žiemą, ar gražiai sužaliuos, ar bus sveika ir dekoratyvi. Ekspertų teigimu, vejos būklę viso sezono metu didele dalimi lemia teisingai atlikti pavasariniai jos priežiūros darbai.
„Vienas iš pirmųjų žingsnių – žolyno būklės įvertinimas po žiemos. Po to ateina eilė vejos šukavimui, skarifikavimui ar aeravimui, tręšimui, išretėjusių vietų atsėjimui. Konkrečius darbų terminus lemia gamta ir specifinės sklypo vietos sąlygos. Nevertėtų skubėti – bėgti prieš traukinį. Šlapios žemės nėra prasmės skarifikuoti ar aeruoti, o ant įšalusios – atsėti vejos“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos docentas dr. Evaldas Klimas.
Veją reikia atgaivinti
Vertinant vejos būklę svarbu atkreipti dėmesį, ar nėra fuzariozės, arba sniego pelėsio, pasireiškiančio rudais lopais. Didesnę grėsmę fuzariozė kelia vejoms, kuriose daug daugiamečių svidrių. Kitas dažnai pasitaikantis vejų defektas – stambių šunų šlapimo dėmės, kur žolė būna tiesiog išdegusi.
Pirmasis darbas, kurį reikia atlikti įsivertinus vejos būklę ir pradžiūvus dirvai, yra jos vėdinimas ir atnaujinimas šukuojant, skarifikuojant arba aeruojant.
„Jei veja nėra sena, neapleista, su neaukšta iki 10 cm žole, be storo veltinio, pakanka šukavimo. Mažame plote tai galima daryti grėbliu, o galima pasitelkti motobloką su besisukančiu šepečiu. Šukuoti reikėtų įvairiomis kryptimis, kruopščiai išgrėbti iš vejos apmirusias žolės dalis, samanas. Šukavimas veją atgaivina, truputį sujudina dirvožemį“, – pasakoja doc. E. Klimas.
Senose ar blogiau prižiūrimose vejose būtina atlikti skarifikavimą – vejos raižymą specialiu įrenginiu. Šio proceso metu specialiais peiliukais iki 2 cm įrėžiama dirva, daug labiau išdraskant įsisenėjusį veltinį, samanas. Skarifikavimą naudinga atlikti dviem kryptimis – iš pradžių viena, antrą kartą statmenai pirmajai krypčiai.
Neretai vejos skarifikavimui žmonės nuomojasi specialią techniką, tačiau „Husqvarna“ sodo technikos eksperto Simo Bairašausko teigimu, tokią pačią funkciją jau gali atlikti ir kai kurie vejos pjovimui skirti įrenginiai, pavyzdžiui, akumuliatorinis „rider“ tipo traktoriukas.
„Daugiaveika (angl. multitasking) pastaruoju metu vis labiau įsitvirtina sodo technikos sektoriuje. Naujasis akumuliatorinis „rider“ traktoriukas, dėl plataus suderintų priedų asortimento, ne tik pjauna veją, bet gali ją skarifikuoti, būti pritaikomas trąšoms barstyti ar daiktams transportuoti“, – vardija jis.
Pasak doc. E. Klimo, didžiausia intervencija į veją yra ją aeruojant – badant dirvą iki 5 cm gylio, kad į ją patektų daugiau oro. Aeravimas rekomenduojamas intensyviai mindžiojamai vejai, kur labai sutankėjęs dirvožemis, ypač kur žemė yra sunkesnė – priemolis, molis. Dirvoje trūkstant oro, augalų šaknys pradeda dusti, nebeveikia trąšos. Kad vejos dirvožemis po aeracijos ir vėl greitai nesutankėtų, būtina pabarstyta smėlio ir ceolito mišinio.
Išretėjusiose, fuzariozės ar šunų šlapimo dėmių pažeistose vejų vietose žolyną būtina sutankinti. Vejai tankinti, priklausomai nuo žolyno išretėjimo laipsnio, 1 arui reikia 1-1,5 kg žolių mišinio. Mišinio sudėtis pasirenkama atsižvelgiant į tai, ko žolyne trūksta.
„Labai svarbu, kad mišinyje būtų ir šakniastiebinių žolių – pievinių miglių ar šakniastiebinių raudonųjų eraičinų. Jos užima žuvusių kerinių žolių, pavyzdžiui, daugiamečių svidrių, vietą ir žolynas neretėja, jame nepridygsta piktžolių. Tinkamiausias žolynų tankinimo metas – dirvožemiui sušilus iki 8 ir daugiau laipsnių, tokioje dirvoje jau gerai dygsta vejos žolių sėklos. Šis laikas fenologiškai paprastai sutampa su kaukazinių slyvų žydėjimu balandžio pabaigoje-gegužės pradžioje“, – atkreipia dėmesį agronomijos ekspertas.
Kaip nesuklysti tręšiant veją?
Tręšimą doc. E. Klimas vadina be galo svarbiu ir atsakingu darbu, nes tinkamai tręšiama veja būna gražesnė, sveikesnė, atsparesnė ir ilgaamžiškesnė, lengviau ištveria vasaros karščius bei sausras, po kurių greičiau atsigauna, o žiemą geriau pakenčia šaltį.
„Pagrindiniam tręšimui pavasarį turi būti naudojamos kompleksinės trąšos, kuriose yra nedaug azoto (N), vidutiniškai fosforo (P) ir daug kalio (K). Šių medžiagų santykis kompleksinėse trąšose turėtų būti 1:2:3, nes jis geriausiai atitinka vejos žolių poreikius. Vidutinio turtingumo dirvožemiui vidutinė tokių trąšų norma yra 3 kg arui“, – aiškina jis.
Kalis vejos žolėms yra labai svarbus elementas, nuo kurio priklauso cukraus koncentracija augale. Cukrus šaknyse kaupiamas kaip maisto atsargos – būsimam kito vegetacijos sezono startui, nuo cukraus koncentracijos priklauso žolės atsparumas karščiui, sausrai, šalčiui.
Docentą gerokai stebina tai, kad pavasariniam vejų tręšimui prekybininkai dažnai siūlo trąšas, turinčias daugokai azoto ir vos po kelis procentus fosforo bei kalio. Tokios azoto gausios trąšos sparčiai augina žolę ir dažnina vejos pjovimus, leidžia išgauti žalią vejos spalvą, tačiau niekaip neužtikrina metinio fosforo, o ypač kalio balanso. Šių maistinių elementų santykio nesubalansavimas gali sukelti vejose nemažai bėdų.
„Daugiau fosforo ir kalio turinčios cheminės, ganėtinai greitai tirpstančios trąšos dažnai vis dar įvardijamos kaip rudeninės, tačiau šylant klimatui, tai jau nebeatitinka tikrovės. Anksčiau žiemos būdavo stabilios: augalų vegetacija baigdavosi spalį, pašaldavo, iškrisdavo sniego, kuris netirpdavo iki pavasario. Dabar ilgėja ir šiltėja rudenys, įšalo nėra, sniegas iškrenta ir tirpsta kelis kartus. Kompleksinės trąšos yra tirpios, nesant įšalo, jos gali ištirpti rudenį ir be jokios naudos vejai būti polaidžio vandens nuplautos horizontaliai arba išplautos gilyn į gruntinius vandenis. Dabartinėmis kintančio klimato sąlygomis kompleksinėmis azoto, fosforo ir kalio trąšomis daug naudingiau ir ekologiškiau tręšti pavasarį, net ir ant pašalusios žemės, o ne laukti rudens“, – akcentuoja jis.
Sausringos praėjusios vasaros ir ekstremalios žiemos bei šalto pavasario nuvargintoms vejoms sustiprinti pavasarį naudingas jų purškimas biologiniu stimuliatoriumi – iš vermikomposto pagamintu natūraliu ekologišku preparatu. Pirmą kartą geriausia purkšti prasidėjus žolių vegetacijai – tai yra žolynui pilnai sužaliavus. Pakartotinas purškimas liepą padeda žolei geriau iškęsti vasaros karščius, o rudenį po paskutinio pjovimo išpurkštas biostimuliatorius profilaktiškai saugo veją nuo fuzariozės.
Vejos pjovimui – tobulesni sprendimai
Kalbėdamas apie pirmąjį vejos pjovimą pavasarį S. Bairašauskas pataria tai pradėti daryti vos tik tampa akivaizdu, kad žolė paaugusi iki tinkamo 7–8 cm aukščio, net jei iki to laiko veja nebuvo skarifikuota. Pavasariniams pjovimams itin tinka robotai vejapjovės, nes jie taip pat padeda atbaidyti kurmius. Šiems nepatinka dažnai vejoje dirbančių robotų vejapjovių skleidžiamos vibracijos.
„Pavasariais ilgokai pasitaiko šalnų, tad žmonės kartais baiminasi, jog pjaudami pašalusią žolę vejos robotai ją pažeis. Tokiu atveju patariama vejos robotą perprogramuoti, tą kiekvienas vartotojas gali lengvai padaryti išmaniąja programėle. Be to, sodo technikos gamintojai, kurdami naujus gaminius, atsižvelgia ir į tokius aspektus. Rinkai pristatyti nauji vejos robotai, kurie specialių jutiklių dėka „supranta“ kada veja pašalusi, ir jos tuo metu nepjauna“, – dalijasi pašnekovas.
Nauji „Automower“ vejos robotų modeliai taip pat turi patobulintą konstrukciją, kuri leidžia pjauti veją su daugybe kliūčių ir aukščio skirtumų, pavyzdžiui, gėlynų, medžių, krūmų. Šie gaminiai lengvai įveikia šlaitus, kurių nuolydis siekia iki 40 proc.
S.Bairašauskas primena, kad pjaunant sodo traktoriuku ar vejapjove pirmųjų pavasarinių vejos pjovimų metu nupjauta žolė turi būti surenkama. „Mulčiavimas nelabai tinka, nes žolė gali sukristi kuokštais ir stabdyti augimą bei skatinti šutimą. Tai ypač tikėtina, kai veja pjaunama labai žemai“, – pataria jis.
