Vėsų ir niūroką rudenį žmogus kaip niekad linkęs ieškoti šilumos ir jaukumo. Vienas iš būdų pabėgti nuo rudeniškos niūrumos – susitikimai, jaukus ir šiltas bendravimas su mielais žmonėmis, bendraminčiais. Tokią progą vieną lietingą rudens popietę turėjo rajono lietuvių kalbos mokytojos, surengusios edukacinę išvyką į Vilnių, kur jų laukė susitikimas su žinoma šiuolaikine lietuvių rašytoja Laura Sintija Černiauskaite – kūrėja, kurios knygas mielai skaito ir pačios mokytojos, o kai kurias (tarkim, romaną ,,Benedikto slenksčiai”) rekomenduoja ir savo mokiniams.
Kadangi šis susitikimas vyko neformalioje aplinkoje – jaukioje Senamiesčio svetainėje, jis buvo ypač nuoširdus, o pokalbis su kūrėja – atviras. Rašytoja L.S. Černiaukaitė, kaip ir įprasta tokių susitikimų metu, iš pradžių papasakojo apie savo kūrybinio kelio pradžią (o ji – Vilniaus ,,Senvagės” vidurinėje mokykloje, šalies jaunųjų filologų konkursuose, kuriuose dalyvauti paskatino tuometinė lietuvių kalbos mokytoja Rima Mickevičienė), pirmąją knygą, kurioje buvo išspausdinti keturi apsakymai. Vėliau gimė kitos knygos: ,,Liucė čiuožia”, ,,Benedikto slenksčiai”, ,,Kvėpavimas į marmurą“, „Kambarys jazmino krūme“, „Medaus mėnuo“. Nemažai kalbėta apie vieną iš žinomiausių kūrėjos knygų – romaną ,,,Benedikto slenksčiai“, kuriame vaizduojamas jauno žmogaus brendimo, savęs ieškojimo kelias. Įdomu buvo sužinoti apie šios knygos atsiradimo aplinkybes, prototipus ir tai, kodėl pagrindinis knygos veikėjas būtent berniukas, vėliau – jaunuolis (kaip teigė rašytoja, kadangi šioje knygoje vaizduojamas motinos palikto vaiko tolesnis gyvenimas, jos manymu, būtent berniukai tokį likimo smūgį išgyvena skaudžiausiai). Diskutuota ir apie erotines scenas šiame romane, jų (ne)būtinumą. Be abejo, buvo prisimintos ir kitos rašytojos knygos. Kalbėta apie jų ,,moteriškumą“, diskutuota, kodėl daugumos knygų herojės moterys – nelaimingos (,,Laiminga moteris ir šiaip laiminga – ką jau čia apie ją rašyti…“ – teigė kūrėja).
Kadangi šio susitikimo auditorija buvo be išimties moteriška – rašytoja ir mokytojos lituanistės – neišvengta kalbėjimo ir apie gyvenimiškus, netgi buitiškus dalykus – motinystę, jos džiaugsmus ir rūpesčius (Laura Sintija Černiauskaitė – trijų vaikų mama), kasdienius pomėgius, pamėgtas Vilniaus ir jo apylinkų vietas… Smalsu buvo išgirsti rašytojos nuomonę apie kitus lietuvių kūrėjus, mėgstamas jų knygas. Buvo minimi Šatrijos Ragana, Juozas Aputis, Romualdas Granauskas – tai autoriai, kurių kūriniai niekada nepraras savo vertės.
Pokalbio intriga tapo žinia apie naują rašomą kūrėjos knygą, skirtą paaugliams. Tai pasakojimas apie mergaitę, patiriančią įvairiausių nuotykių. Nors autorė neatskleidė visų būsimosios knygos paslapčių, supratome, jog ji turėtų būti įdomi, nepaprasta, intriguojanti. Taigi jau dabar aišku, jog būtinai ieškosime jos, šios naujosios knygos, knygynų lentynose ar po Naujųjų metų vyksiančioje Vilniaus knygų mugėje – savo mokiniams, ,,nuosaviems“ vaikams, galbūt ir sau pačioms – kaip galimybės grįžti į smagų vaikystės, paauglystės metą, jos patyrimus bei nuotykius.
Nuotraukoje: Pirmoji susitikimo akimirka. Vilniaus senamiestis. Ant didžiųjų rotušės laiptų
Tos kelios susitikimo valandos pralėkė nepastebimai. Rašytoja, išskleidusi skėtį, nuskubėjo siauromis Vilniaus senamiesčio gatvelėmis, o mokytojų tąvakar laukė dar vienas renginys – apsilankymas Nacionalinio dramos teatro spektaklyje. Tačiau ne viena, išlydėjusi kūrėją, turbūt pagalvojo: ,,Dar norėsime susitikti…“ Ir neakivaizdžiai – L.S. Černiauskaitės knygų puslapiuose, ir tiesiogiai – tuomet, kai pasiilgsime jaukaus, nuoširdaus, moteriško pokalbio.
Rasa Povylienė, Želvos vidurinės mokyklos mokytoja, rajono lietuvių kalbos mokytojų metodinio būrelio pirmininkė