Ukmergės „Šilo“ pagrindinėje mokykloje vykdomo Erasmus+ tarptautinio strateginės partnerystės projekto „Europos žemė – ateities žemė“ dalyviai tęsia mūsų rajono ūkių tipų ir įvairovės analizę, renka autentišką medžiagą apie žemės ūkio amatus ir specialistų rengimą. Šiuo tikslu aktyviausi projekto dalyviai, 6-8 klasių mokiniai, ir mokytojų iniciatyvinės grupės narės Alma Kubrakovienė, Jolita Miškinienė, Janė Juzėnienė bei Rita Gelūnienė aplankė du rajono ūkius.
Pirmiausia susipažinome su Mikėnų kaime įsikūrusiu Nerijaus ir Ugnės Kriaučiūnų mišriu augalininkystės – gyvulininkystės ekologiniu ūkiu. Savininkai augina bulves, morkas, burokėlius, grūdines kultūras, iš jų kepa duoną, pyragus, ragaišius, augina avis, o vasaros sezonu – mėsinius viščiukus. Mums labai knietėjo apie ūkį sužinoti viską.
Svetingai pasitikęs šeimininkas pasiūlė užsukti į senovinio stiliaus namuką – „Vyrų duonos“ kepyklą, kurioje įrengta duonkepė krosnis, o joje Nerijus kepa duoną senovišku, iš senelių bei tėvų išmoktu būdu. Receptas iš pirmo žvilgsnio atrodo paprastas: ruginiai viso grūdo miltai, naminis raugas, vanduo, druska. Tačiau visų svarbiausia, kad duona išeitų skani, meilė, su kuria šeimininkas imasi darbo, ir patirtis.
Mums Nerijus aprodė įrankius: medinį duonkubilį, ližę, žarsteklį, pušinę šluotą, papasakojo apie jų paskirtį. Paskui ėmėmės darbo. Švariai nusiplovę rankas, užsijuosę prijuostes ant ližės formavome kepaliukus, o Nerijus pašaudavo juos į kaitrią krosnį. Kol kepalėliai skrudo, svetingi šeimininkai mus pavaišino kaimiškais patiekalais: su lupenomis virtomis bulvėmis, sviestu, kelių skonių sūriais, juoda duona, pyragu ir kvapnia žolelių arbata. Prie vaišių stalo užsimezgė pokalbis apie ūkio įkūrimą, veiklos sėkmes ir sunkumus, tikrąjį pašaukimą mylėti žemę, gyvulius, nelengvas žemdirbiškas profesijas ir kt.
Po to apžiūrėjome pilnus gyvulių tvartus. Avys, pajutusios svetimus žmones, surengė balsingą „koncertą“. Ypač visiems patiko maži ėriukai, kuriuos pagirdyti pienu iš butelio su žinduku Nerijus leido ir mums.
Pasigrožėję plačiais laukais, skoningai sutvarkyta sodyba, gyvulėliais, nešini dar karštos duonos kepaliukais, atsisveikinome su ūkininku linkėdami sėkmingų darbų.
Kitas mus sudominęs objektas – Augustinų dvaro žirgynas, Vidar Bjerkeland ūkis. Atvykusius mus pasitiko ūkio šeimininkė ir žirgininkė Eglė. Jos pirmiausia papasakojo apie didžiuliame beveik 600 ha plote auginamas grūdines kultūras, laukuose besiganančius mėsinius galvijus, aptvaruose risnojančius žirgus, ponį. Su nuostaba žiūrėjome, kaip vardais pašaukti buliai, karvės ateina prie šeimininkės, kaip supranta jos meilų balsą.
Labiausiai sudomino žirgai ir, be abejo, juos be galo mylinti prižiūrėtoja ir trenerė Eglė. Ji papasakojo apie žirgininko profesiją, jos prižiūrimų augintinių pasiekimus varžybose. Paklausta, kokius žirgus augina, išvardino apie dešimt veislių.
Visiems rūpėjo svarbiausias klausimas: ar galėsim pajodinėti? Ir štai Eglė mus nusivedė į aptvarą, pakinkė žirgą, vardu Karalaitis, ir leido jam supinti kasas. Kai išvedė žirgą į lauką, kiekvienas labai norėjo kuo greičiau sėsti į balną ir joti. Tokia laimė teko visiems norėjusiems. Smagios progos nepraleido ir mokytojos. Laukiantieji eilėje ėjo paglostyti kitų žirgų, vienmečių kumeliukų, šeimininkei leidus lepino juos skanėstais. Įspūdžiai įsimintini ir labai mieli.
Lankydamiesi įvairiuose ūkiuose pastebėjome, kad visuose savaip įdomu, kiekvienas ūkis vis kitoks, savitas. Galbūt bendra tai, jog visi šeimininkai labai išmano savo darbą, myli savo profesiją, nuoširdžiai prižiūri ir augalus, ir gyvulius. Sukaupta medžiaga mielai pasidalinsime su projekto partneriais iš Italijos, Ispanijos, Portugalijos, Prancūzijos, Lenkijos.
Vestina Kačinskaitė, 6 kl. mokinė, ir mokytoja Janė Juzėnienė
