1422 m. rugsėjo 27 d. pasirašius Melno (sutartis tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Livonijos ordino), taikos sutartį, Sūduvos kraštas visam laikui buvo prijungtas prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. 2022 metais švenčiama Sūduvos krašto susigrąžinimo 600 metų sukaktis. Liepos 23 d. Lietuvos pensininkų sąjungos (LPS) „Bočiai“ Ukmergės klubo „Viltis“ nariai Vilkaviškio bendrijos pirmininkės Aldonos Pečelienės pakviesti patraukė į Sūduvos kraštą.
Atvykus į Vilkaviškį mus pasitiko Kazys Karpavičius ir palydėjo į Paežerių dvarą. Stilingi, dviejų aukštų vėlyvojo baroko, pereinančio į klasicizmą, rūmai vadinami Sūduvos perlu. Rūmai vaizdingoje ežero pakrantėje pastatyti LDK didiko Simono Zabielos rūpesčiu 1795 – 1799 metais. Juos projektavo garsus Vilniaus architektas Martynas Knakfusas. Dabartinį architektūrinį ansamblį sudaro rūmai, oficina (tarnų gyvenamas pastatas, ledainė, virtuvė), belvederio (apžvalgos) bokštas ir parkas.
Per dvaro gyvavimo metus keitėsi šeimininkai. Paežerius XVIII a. valdė Raudondvario Zabielos, XIX a. pr. Paežerių dvaras atiteko dvarininkams Gauronskiams. Rūmų puošyba priskiriama rūmus paveldėjusiam dvarininkui Zigmantui Gauronskiui ir jo žmonai Natalijai Oginskytei-Gauronskienei. 1936 m. dvarą įsigijo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, bankininkas Jonas Vailokaitis. 1940 m. J. Vailokaičiui išvykus į Vokietiją čia buvo įkurta žemės ūkio mokykla. Karo metu dvare šeimininkavo vokiečiai. Baigiantis karui rūmai buvo apiplėšti. Po karo dvare gyveno darbininkų šeimos. 1952-1994 m. dvare buvo Vilkaviškio melioracijos statybos valdybos patalpos. Tuo metu buvo suremontuotos patalpos, prižiūrimas parkas. 1995 m. dvaras perduotas Lietuvos dailės muziejui. Dabar yra Vilkaviškio rajono Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centras-muziejus. Muziejuje apžiūrėjome esančius eksponatus, parodą lauke „Sugrįžimai… Vilkaviškio krašto etnografinės sodybos”, skirtą Sūduvos metams. Susipažinome su 17 iškiliausių Vilkaviškio krašto etnografinių sodybų architektūra, jų savininkais, gyvenimo aprašymais. Ledainėje apžiūrėjome parodą „Aprangos ir interjero kodas dvidešimto amžiaus antroje pusėje”. Čia eksponuojama to laikotarpio apranga, baldai, namų apyvokos daiktai. Pasivaikščiojome ežero pakrante, po puikiai prižiūrimą parką su įvairiomis skulptūromis.
Vilkaviškis – vienas senesnių Sūduvos miestų. Manoma, kad jis atsirado kaip Prienų girios kaimelis XVI a. pradžioje prie Kauno–Prūsijos kelio prie upės Vilkauja. Pirmesnis miesto vardas buvo „Vilkaujiškis“, vėliau virtęs patogesniu ištarti variantu „Vilkaviškis“. Apie 1561 m. Vilkaviškį paminėjo karalienė Bona Sforca. 1620 m. miestas paminėtas, kada Prienų seniūnas Steponas Pacas jame pastatė pirmąją bažnyčią. Nuo 1773 m. minimas ir Vilkaviškio dvaras, kuriam teko garbė trumpam pabūti ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmono Mykolo Oginskio, ir Prancūzijos imperatoriaus Napoleono rezidencija (kai kuriuose šaltiniuose tuo abejojama), Napoleonas su 250 000 prancūzų armija Sūduvoje buvo apsistojęs 4 dienas. Nors imperatoriaus ir jo didžiulės kariaunos apsilankymas pridarė milžiniškų nuostolių, tačiau dėl Napoleono užkariavimų Napoleono kodeksas (įtvirtino asmens laisvės, formalios piliečių lygybės, privačios nuosavybės neliečiamumo ir sutarčių laisvės principus, santuokos ir šeimos santykių supasaulietinimą) 1808 m. buvo įvestas visoje Užnemunėje ir ji skyrėsi nuo kitos, Rusijos sudėtyje buvusios, Lietuvos dalies. Čia anksčiau nei likusioje Lietuvoje panaikinta baudžiava ir žmonės galėjo laisvai siekti mokslo. Visa tai paskatino ekonominį progresą.
Vilkaviškio apylinkėse gimė lietuvių visuomenės veikėjas, pirmasis laikraščio „Aušra“ redaktorius, vienas svarbiausių nepriklausomybės siekėjų, mokslininkas, gydytojas Jonas Basanavičius, poetas Kazys Bradūnas, lietuvių skulptorius, grafikas Petras Rimša, poetas, prozininkas, publicistas, tautinės giesmės autorius bei laikraščio „Varpas“ redaktorius Vincas Kudirka, poetai Pranas Mašiotas, Antanas Vaičiulaitis, Salomėja Nėris ir kt. Visiems puikiai žinoma daina apie Suvalkijos bernioką (eilėraštis „Iš Suvalkijos lygumų“) tarsi neoficialus šio krašto himnas, kurį sukūrė kraštietis Kostas Kubilinskas.
Ilgiau pasivaikščioti po miestą nelabai turėjome laiko. Kartu su Vilkaviškio, Alytaus senjorais rinkomės į Švč. Mergelės Marijos apsilankymo katedrą dalyvauti šv. Mišiose. XIX a. statyta bažnyčia neišliko. Antrojo pasaulinio karo metu apniokota bažnyčia pokario metais valdžios nurodymu buvo visai nugriauta. Vilkaviškio vyskupijai atgavus pilną savarankiškumą, 1991 m. buvo nuspręsta ant senosios bažnyčios pamatų statyti naują katedrą. Katedra pradėjo veikti 1998 m. Grožėjomės puikiais vitražais, kuriuos sukūrė Kazys Morkūnas. Mišios buvo aukojamos už gyvus ir į amžinybę išėjusius Vilkaviškio bendrijos narius ir visus čia esančius.
Vėliau draugystės renginys persikėlė į parapijos namus, kur susirinkusiuosius pasveikino Vilkaviškio rajono savivaldybės meras Algirdas Neiberka bei dekanas kun. Virginijus Gražulevičius. Koncertinę programą pradėjo šeimininkų vokalinis ansamblis „Bočiai“ (vad. Edmantas Rėkus). Po to pasirodė Alytaus savivaldybės Kovalčiūkų seniūnaitijos bendruomenės šeimyninis Kovalčiūkų kvartetas. Mūsų klubui atstovavo Valerijos Naraškevičienės ir Pranės Krikštaponienės duetas ir linijinių šokių grupė. Pasirodė Alytaus „Bočių“ bendrijos Simno skyriaus ansamblis „Sidabra“ (vad. Aldona Marčiukonienė).
Šventinėje popietėje netrūko šiltų emocijų, dainų, šokių ir smagių pokalbių. Padėkos žodžius šeimininkams tarė ukmergiškių klubo garbės pirmininkė Valerija Naraškevičienė, klubo narė poetė Leonora Jankeliūnienė.
Genė Rastenienė
