Minint Lietuvos valstybės šimtmetį Ukmergės kultūros centras žiūrovams pristatė mono spektaklį „Lietuvą ir lietuvius mylėjau“. Aktoriaus Vidmanto Fijalkausko sukurtas Juozo Tumo-Vaižganto įvaizdis, jo pasakojimas apie draugystę su Antanu Smetona, tautos vienybės, valstybės kūrimas ir bažnyčios, kaip valstybės pastatymas, glaudžiai siejosi su tautos Laisvės diena – Vasario 16-ąja. Apkeliavęs Lietuvos kaimus ir miestus spektaklis grįžta namo – Vasario 16-ąją jį vėl bus galima pamatyti Kultūros centre.
Apie spektaklį, jo žiūrovą, klajones po Lietuvą, tautos sąmonės žadinimą kalbamės su aktoriumi, įkūnijusiu Vaižgantą, Vidmantu Fijalkausku.
Dar prieš mono spektaklio premjerą, rašyta, kad žiūrovas kviečiamas dvasinei kelionei – suvokti tautiškumą, didžių Lietuvos vyrų pastangas kurti Valstybę. Kaip šias idėjas šiandien priima žiūrovas, kaip jis jas jaučia? – paklausėme aktoriaus.
Įkūnijant Vaižgantą, kitokios kelionės, kaip dvasinė, ir būti negali. Šis didis dvasininkas, rašytojas ir gyvendamas, ir savo raštuose kvietė šiai kelionei. Tai žmogus, skleidęs toleranciją, gerumą, rūpestį kitais. Pats dažnai materialiai sunkiai gyvendamas rėmė kitus ir rodė pavyzdį, kaip reikia gyventi, atiduodant viską kitiems. Atiduodant kitiems, pirmiausia, dvasinį gerumą. Tą patį galima pasakyti ir apie Antaną Smetoną, kuris, nesiekdamas naudos, viską atiduodavo kitiems, Lietuvai…
Kalbėdamas apie žiūrovus, aktorius pastebėjo, kad žiūrovai laukia ne paties spektaklio, bet fakto, kad, staiga, pas juos į svečius ateis Juozas Tumas Vaižgantas. Ir tada žiūrovai emocionaliai klausosi istorijos, kurią svečias pasakoja – apie Vaižganto gyvenimą, jo sutiktus žmones. Prisimenant A. Smetonos ir Vaižganto draugystę galima paminėti, kad juos jungė nesavanaudiška ir neegoistinė meilė Lietuvai, vienodas požiūris į Lietuvos reikalus.
Klajonėse po Lietuvą aplankytas Molėtų kultūros centras, Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešoji biblioteka, Kėdainių kultūros centro Surviliškio skyrius, vaidinta nacionalinės dramaturgijos festivalyje „Pakeleivingi“ Anykščių kultūros centre, Ukmergės kultūros centro skyriuose. Spektaklis vaidintas ir salėse, ir gamtoje, ir, netgi, bažnyčioje. Ar skirtingos erdvės suteikia spektakliui savitumo?
Ypatingą atmosferą spektakliui suteikia vaidinimas bažnyčiose. Pavyzdžiui, Lėno bažnyčioje. Tai buvo Smetoninių šventės išvakarėse, kitą dieną Užugiryje atidengtas ir paminklas Prezidentui Antanui Smetonai.
Spektaklį bažnyčioje žiūrėjo vyskupai, labiau įsijausti į vaidmenį įpareigojo čia pat kabantis A. Smetonos portretas, sienos, tarp kurių kadais vaikščiojo Prezidentas, balkonas, kuriame jis su šeima sėdėjo. Ateiti į šią bažnyčią apsirengus kunigu, kalbėti apie A. Smetoną, kuris daug prisidėjo prie šios bažnyčios remonto ir augimo, užlipti į tikrą sakyklą ir iš jos kalbėti Vaižganto žodžiais apie dosnumą ir nesavanaudiškumą – visa tai spektakliui kūrė naują skambesį.
Vaidinti teko ir Panevėžio rajone, Ustronėje. Čia dabar Vaižganto ir Knygnešystės muziejus. Iš šio miestelio Vaižgantas išvažiavo ir į Didįjį Vilniaus Seimą. Muziejuje dar saugomas autentiškas krėslas, kuriame sėdėjo Vaižgantas. Todėl vaidinti sėdint jame – ypatingas jausmas.
Prieš spektaklį Birštone nusilenkta ką tik pastatytam natūralaus ūgio Vaižganto paminklui.
Kalbėti apie tautinės savimonės žadinimą spektakliu, V. Fijalkausko nuomone, drąsu. „Teatras niekada nebuvo masinis menas, kuris gali daryti įtaką masėms“, – įsitikinęs aktorius. Nors norima, kad Vaižganto žodžiai, mintys, pakeistų žmonių nuomonę apie valstybę, savo istoriją, kad žmonės, išgirdę Vaižganto istoriją, būtų mažiau savanaudiški, daugiau mylėtų vienas kitą ir būtų pasiaukojantys, kaip ir Vaižgantas, gyvendamas vardan tautos, visuomenės, valstybės.
Vaižgantas vėl sugrįš į Ukmergę. Tie, kurie nematė spektaklio pernai, arba nori pamatyti dar kartą -galės su Vaižgantu susitikti minint šalies Valstybės atkūrimo dieną – Vasario 16-ąją. Spektaklis nemokamas.
Spektaklis buvo sukurtas 2018 metais, minint Lietuvos valstybės šimtmetį, rodytas Lietuvos žiūrovams, paminint Lietuvos Tarybos Pirmininko, Lietuvos Valstybės Prezidento Antano Smetonos metus bei kunigo, rašytojo, visuomenės veikėjo J. Tumo – Vaižganto 150 gimimo metines.
Tai spektaklis apie Prezidentą ir apie Vaižgantą, kuris neturėtų būti pamirštas – jo istorinės pamokos galėtų tęstis ir tęstis. Tai pasakojimas apie pastangas išsaugoti Lietuvos kultūrinę tapatybę, kalbą bei unikalumą, apie bundančią tautą, nacionalinio atgimimo epopėją, ir įvykius, atvedusius Lietuvą iki Nepriklausomybės.
