Ar dažnas mūsų šiandien turime galimybę savomis akimis išvysti atgimstančius senuosius papročius? Matyt ne… Tačiau šių metų liepos 6-ąją, Valstybės dieną visi sližiškiai ir kaimo svečiai turėjo galimybę tokį reginį pamatyti. Ir ne tik pamatyti bet sudalyvauti, prisiliesti prie senojo, iš žilos senovės mus pasiekusio, švento papročio – savomis rankomis pilti piliakalnį ir pagerbti čia gyvenusius protėvius.
Tądien, net pati Gamta pakito – po kelias dienas trukusios kaitros pakilęs stiprus vėjas ir grėsmingai slenkantys debesys lankstė ant piliakalnio augančių ąžuolų šakas, blaškė sukurto laužo dūmus ir vėlė plaukus. Atrodė, kad visi kadais gyvenę protėviai skubėjo pasižiūrėti, kas čia įvyks.
Ant švento Sližių kalno susirinkęs, tautiniais rūbais pasidabinęs žmonių būrys taip pat lūkuriavo, laikė rankose vėliavas ir nekantriai žvelgė į kelią. Pagaliau, maždaug pusę devintos vakaro visi išvydo iš už rugių lauko išnyrančią 12 dviratininkų vorą. Tai buvo visų laukti tradicinio dviratininkų žygio dalyviai. Valstybės dienos proga jie aplankė Slabadą, Bečius, Rizgonis, Dubių piliakalnį, Upninkus, Kunigiškius, Apeiškius, įveikė sunkiai išbrendamas pievas, ne vieną statų kalną, brasta perbrido Širvintą ir iš viso numynę 27 kilometrus artėjo prie savo kelionės tikslo – Sližių piliakalnio. Įvairaus amžiaus keliautojai buvo geros nuotaikos ir smagiai nusiteikę. Pasitikusiems juos sližiškiams jie papasakojo apie sutiktus svetingus mūsų krašto žmones, nepagailėjusius jiems ne tik vaišių, bet ir patarimų, kaip geriau įveikti vieną ar kitą žygio atkarpą, saugojusius dviratininkus nuo palaidų šunų ir gyrusius juos už tokį prasmingą ir šaunų sumanymą – keliauti po gimtąją žemę.
Vos spėjus žygeiviams atsigaivinti šalia piliakalnio esančios sodybos šulinio vandeniu, iš kitos pusės, ėmė artėti dar vienas, žymiai gausesnis, beveik šimto žmonių būrys! Tai buvo Ukmergės krašto skautų stovyklautojai iš Veprių. Šie 11 – 17 metų jaunuoliai iki piliakalnio žygiavo tvarkingai išsirikiavę, skanduodami ir nors po pėsčiomis įveiktų 5 kilometrų buvo kiek pavargę, tačiau visi šypsojosi. 88 eisenos dalyviai nešini vėliavėlėmis pasveikino vietinius gyventojus ir užkopę ant Sližių piliakalnio aikštelės tvarkingai išsirikiavo.
Šventė prasidėjo.
Tautinės giesmės garsai ant piliakalnio, nors ir pučiant labai stipriam vėjui, skambėjo nepaprastai: jaunimas giedojo rankas priglaudę prie širdies, vyresnieji neslėpė ašarų. Plazdėjo vėjyje dvi vėliavos: valstybinė trispalvė ir istorinė Lietuvos vėliava su vyčiu.
Sugiedojus himną prasidėjo pati svarbiausioji šventinio vakaro apeiga. Daugybė šventės dalyvių ant piliakalnio užkopė nešini kas maišeliu, kas kibiru, kas pilna statinaite. Kiekviename nešulyje buvo matyti paprasta žemė. Tai žemė pasemta iš kiekvieno ją atnešusio žmogaus sodybos, ilgus metus laistyta ją atnešusiojo praikaitu, dirbta ir mylėta. Tai tarsi duoklė piliakalniui, tarsi susiliejimas su praeitimi, lyg pripažinimas, jog mes ir šiandien esame viena visuma.
Atsineštos žemės buvo pilamos į kadaise ant piliakalnio žmonių iškastą duobę, savotišką piliakalnio žaizdą – senąjį bulviarausį. Prieš pildamas kiekvienas susirinkusiesiems pasisakė, kas jis toks ir iš kur atnešė žemių piliakalnio žaizdoms užlyginti.
Įvykdę svarbiausiąją, jau trečius metus iš eilės čia atliekamą priedermę, šventės dalyviai nusileido į piliakalnio papėdę. Žygeiviai dalijosi įspūdžiais iš dviračių žygio, skautų vadovė Rasa pasakojo apie jaunimo veiklą, visi dainavo bei šoko. Stasei Novikienei grojant akordeonu Sližių folkloro kolektyvas „Siemanys“ gražiai pristatė Aukštaitijos regiono dainas, šokius bei papročius.
Šiemet piliakalnio teritorija dar labiau pagražėjusi. Čia daug paplušėjo viešuosius darbus Veprių seniūnijoje dirbantys žmonės bei vietiniai gyventojai, kurie talkos metu gražiai sutvarkė piliakalnio prieigas. Dabar piliakalnis ir vaizdas nuo jo į srauniąją Širvintą atsiskleidžia visu savo grožiu. Smagu, jog Sližių piliakalnis, kadaise perduodavęs kaimynams žinias ugnimi ir dūmais, įspėdavęs juos apie gresiantį pavojų, šiandien vėl neša žinią žmonėms – susitelkime, skubėkime gaivinti papročius, prisiminti kas tokie esame.
Ačiū visiems dalyvavusiems ir prisidėjusiems!
Dėkojame Ukmergės švietimo centro Veprių laisvalaikio užimtumo ir turizmo filialui už labai patogius ir gerus dviračius.
Sližių kaimo padalinio vyr. bibliotekininkė Rasa Vasiliauskienė
{eventgallery event=’114660006053230309490@6170243323061402657′ attr=images mode=imagelist max_images=14 thumb_width=50 }
