Pagyvenusių žmonių asociacijos Sližių skyriaus senjorai su ekskursijos vadovu, pirmininku Steponu Jankeliūnu, rugsėjo 10 d. išsiruošėme į ekskursiją po savąjį rajoną. Šį kartą vykome į Lyduokių kraštą ir įsitikinome, kad net mažiausiame kampelyje yra daug įdomių, kūrybingų ir dvasiškai turtingų žmonių.
Pirmiausiai mus pasitiko Valentinas Genys, turintis 1800 ha žemės ūkininkas. Stebino šio žmogaus žinios ir išmintis dalinantis patirtimi apie ekologišką ūkininkavimą. Šiuo metu jo žemei įdirbti plūgas jau nebenaudojamas, ūkyje dirba tik keturiese: jis pats su sūnumi ir du darbininkai. Girdintis ir jaučiantis žemės kalbą ūkininkas įsitikinęs, kad geresnio kūrėjo už gamtą nėra, tad ir nereikia varžytis su ja. Per daugelį metų pasiektas toks ūkininkavimo lygis, kad nenaudojant trąšų bei herbicidų pati žemė sugeba apsivalyti nuo piktžolių ir duoti gerą derlių.
Padėkoję už labai įdomų susitikimą ir dovanų gavę ekologiškų kmynų, nuvykome į Lyduokių bendruomenės namus. Bendruomenės pirmininkė Auksė Pusvaškienė su pagalbininkėmis parodė gražiai įrengtas patalpas, naujus baldus, pasidalino veiklos patirtimi. Po to pravažiavome miestelio gatvėmis, matėme gražiai sutvarkytas sodybas ir apgailestavome, kad miestelio centre stovi uždaryta liūdna, tuščia mokykla. Apžiūrėjome buvusius gražius, bet dabar apleistus dvaro pastatus bei parką. Dvaras privatizuotas, bet jokie darbai nevyksta.
Toliau pasukome į šimtamečiais medžiais apsuptą senąją sodybą, kur kieme mus sutiko labai guvus, energingas 80-metis menininkas Anatolijus Stiško. Žinomas tapytojas leidosi į prisiminimus, stebindamas gera atmintimi, puikiai išmanantis tautos istoriją, išsilavinęs, kūrybingas. Grožėjomės jo ankstesniais darbais ir dabar tapomu dideliu spalvingu, tikrovišku paveikslu, kuriame įamžinti jam brangūs žmonės ir gamtos vaizdai. Anatolijus džiaugiasi gyvenimu kaime, ramybe, laimingas būdamas sveikas.
Paskutinis mūsų sustojimas Juodausių kaime pas tautodailininką, medžio drožėją Rimantą Zinkevičių. Muziejuje yra tik dalis tų darbų, kuriuos yra išdrožęs per gyvenimą. Mus stebino jo begalinis kruopštumas, atidumas, šmaikštumas ir fantazija, kurios tikrai netrūksta. Jis yra daugybės parodų dalyvis, bet labiausiai džiaugiasi Lietuvos liaudies kultūros centro metų nominacija „Aukso vainikas“ apdovanojimais 2005 ir 2010 metais.
Tai tokia buvo mūsų kelionė. Trumpam atitrūkome nuo kasdieninių darbų, bet daug pamatėme, sužinojome, pabendravome.
Albina Verenienė