Skulptoriaus Virginijaus Žulio vizija Ukmergėje pastatyti skulptūrą „Vilkmergė“ pagaliau įgauna konkrečius kontūrus. O jo nebaigtas maketas iš molio, armatūros ir betono šalia namo Dukstynos sodų bendrijoje tarsi laukia kibirkšties: Ukmergės rajono savivaldybės paskelbtų idėjų ir pasiūlymų dėl miesto infrastruktūros erdvių plėtros…
Skulptorius Virginijus Žulys jau keliolika metų kuria skulptūrų galeriją „Vilkmergės“ legendų temomis.: bareljefai, kaukės, biustai, piešiniai, tapybos darbai…
Savo viziją jis mato kitokią, skirtingą negu skulptoriaus Ketvirčio 1988 metais sukurtą „Vilko mergą“, stovinčią Pivonijos mikrorajone, kur ant žalvarinio vilko liemens, iškėlusi į dangų rankas, tarsi pagalbos besišaukianti stovi vaidilutė, Piliakalnio aukure saugojusi amžiną ugnį. Vilkas ją, pasak legendos, paliktą per naktį draugių vaidilučių, sudraskęs…
Virginijus Žulys pasirinko antrą Vilkmergės miesto legendą, kurios tema yra miškų Burtininkė, Ragana. Jai paklusdavo net miškų karaliai vilkai. Kartą medžioklėje kunigaikštį nuo jį užpuolusių vilkų, išgelbsti ši Ragana, todėl kunigaikštis jos, burtininkės garbei, miestą pavadino „Vilkmerge“, o ant Piliakalnio pastatė Vilkmergės pilį…
Legenda legendomis, tačiau aišku viena: miesto infrastruktūros planuose savo eskizinius darbus ar maketus „Vilkmergės” legendos tema siūlydami Ukmergės skulptoriai, atgaivina mūsų kultūrinio paveldo šaknis. Tai Ukmergės miesto autentiški istoriniai puslapiai…
Vienas iš jų, kaip minėta, skulptorius Virginijus Žulys, baigęs Kauno St. Žuko taikomosios dailės technikumą, savo vizijas Vilkmergės legendų motyvais nori formuoti prie Piliakalnio, netoli Vilkmergėlės upelio nutiesto betoninio tilto. Kompozicijoje yra akcentuojamos dvi figūros. Jos dinamiškos, ekspresyvios: bėganti Burtininkė, ir šalia jos – vilkas, ištikimas Moters, kuriai paklūsta žvėrys ir paukščiai, draugas… Pasak skulptoriaus nereikia statyti skulptūros kaip „negyvo“ paminklo, kuris bus tik šaltas, „tuščias“ paminklas ir daugiau nieko. Skulptūra turi būti gyva, dinamiška, ji turi pasakoti kažkokią istoriją, todėl siūloma skulptūras kurti judesyje, jas susieti su aplinka. Skulptūras statyti ant žemų postumentų, kad iš toliau atrodytų tarsi jos savo kojomis pačios leidžiasi piliakalniu. Efektui padidinti siūloma sukurti ir specialų apšvietimą, kuris tamsoje gražiai apšviestų skulptūras ir jos būtų matomos iš tolo. Turi būti jausmas, „gyvas“ daiktas, erdvės neturi būti tuščios, reikia sugalvoti kas ir kaip vyks. Piliakalnis ir jo papėdė ideali vieta ne tik šios, bet ir kitų idėjų įgyvendinimui: galima įrengti skulptūrų parkelį, atkurti seniau buvusias vandens kaskadas ir kt.
Kitą skulptūros maketą jis siūlo pastatyti mieste, suprojektuotoje Vienuolyno gatvėje, kur bus pėsčiųjų alėja. Ten skulptorius siūlo tokią Vilkmergės versiją: ant postamento skulptūroje matyti burtininkės veidas, jos plaukuose – diadema iš romaus vilko snukio, ant galvos burtininkei uždėta tarsi karūna, vaizduojanti pilies bokštus…
