Nuo balandžio 10 dienos iki birželio mėnesio Užugirio krašto muziejaus patalpose surengta Rimos Žudienės nertų skėčių ir jos močiutės Elenos Stundžienės (1916-1998) austų lovatiesių ir rankšluosčių paroda.
R. Žudienė pasakoja, kad idėja nusinerti skėtį kilo užpraeitą vasarą, dalyvaujant Prezidento Antano Smetonos gimtadienio šventėje, kuri vyko Užugirio krašto muziejaus kiemelyje. Dauguma damų ir pati R. Žudienė buvo pasipuošusios Smetonos laikų drabužiais. Ten ir gimė mintis, kad ateinančių metų šventei, reiks nusinerti skėtį.
„Pirmasis skėtis, kurį nunėriau, man nepatiko, tad ėmiausi darbo iš naujo. Nusinėrusi antrąjį, norėjau dar gražesnio! Tad, kai jų jau turėjau šešis, nutariau šventės metu pristatyti skėčių kolekciją, kurią, man dainuojant, pademonstruotų žavingos panelės. Bet ši mano idėja dėl įvairių priežasčių liko neįgyvendinta.
Todėl darbus tęsiau ir sekančią žiemą. Visiems mano namiškiams atrodė tai beprasmis darbas! Vieno skėčio gamyba užima apie šešiasdešimt valandų. Dirbdavau tik vakarais, žiūrėdama televizorių. Visi, kas pamatydavo, siūlė verčiau nerti sijonus ar sukneles. Jiems atsakydavau, kad ir nuo jų lūžta mano spintos, kad ir žinomi dizaineriai kuria kolekcijas, kaip meno kūrinius, o ne tik rūbus, skirtus dėvėjimui.
Pradėdama nerti skėtį aš nežinau, kaip jis atrodys galutiniame rezultate. Raštai gimsta ekspromtu, aš į jokį pavyzdį nežiūriu. Tai lyg velykinių kiaušinių dažymas – nežinai, kas gausis išvyniojus jį iš skudurėlio.
Šią kolekciją skiriu savo tėvams ir seneliams. Esu jiems visiems dėkinga už savo sugebėjimus daryti įvairiausius darbus, kuriuos paveldėjau iš jų visų, pridėdama dar kažką iš savo širdies. Tėvelis grojo gitara, mama turėjo nuostabų balsą, kepė skanius pyragus, senelis laikė bites, mėgo žvejoti, grybauti, mylėjo gamtą, močiutė buvo audėja ir mezgėja. Visa tai dabar galiu ir moku aš…“.
UKC Užugirio filialo renginių organizatorė Rima Žudienė