Šio atviro straipsnio autorė yra pati persirgusi psichikos liga, šiuo metu sėkmingai dirbanti Jungtinėje Karalystėje su jaunais žmonėmis, kenčiančiais nuo autizmo spektro sutrikimų. Yra įgijusi jaunimo darbuotojos sertifikatą, savanoriauja „Befriending“ programoje.
Apie šizofreniją kalbama vis daugiau, nes sergančiųjų daugėja ir drąsesni ligoniai jaučia poreikį atvirai dalintis savo pergyvenimais, todėl, kad atvirumas ir pripažinimas – jau žingsnis sveikimo link. Internete teigiama, kad šizofrenija serga 1% gyventojų (vadinasi, Ukmergės rajone šia liga serga apytiksliai 300 ligonių).
Šizofrenija sirgo nemažai įžymybių – M.K.Čiurlionis, F. Dostojevskis, M. T. Lincoln, E. Einstein, A. Artaud (šaltinis:http://www.disabled-world.com/artman/publish/famous-schizophrenia.shtml). Galbūt iš tikrųjų tiesa, kad genialumas nėra taip toli nuo beprotybės. Kalbant apie sergančiųjų šizofrenija kasdienybę, liūdina faktas, kad tik apie 20% ligonių dirba (prof. gyd. A. Germanavičius, http://www.delfi.lt/sveikata/sveikatos-naujienos/psichiatras-labiausiai-paplites-mitas-kad-sizofrenija-neisgydoma.d?id=58706179). Dažniausiai Lietuvoje diagnozavus šizofreniją, ribojamas žmogaus darbingumas, asmuo pradeda gyventi iš pašalpų, laukti kompensacijų, tuo tarpu pragyventi iš vos 150 eurų siekiančios neįgalumo pensijos yra labai sunku, kartais – neįmanoma. Įdarbinimo programos, leidžiančios bent kažkiek prisidėti prie savo išlaikymo, labai pagerina ligonių būklę, psichologinę savijautą, finansinę situaciją. Sėkmingą įsidarbinimą (nors kelioms valandoms per savaitę) palengvina įgytas išsilavinimas, kvalifikacija, profesija, neprarasti darbiniai įgūdžiai. Todėl mokytojai, šeimos nariai, auklėtojai, kurie pastebi ligonį, turėtų mylėti juos „reiklia meile“ – t. y. Nenužeminti per daug reikalavimų, greičiau pritaikyti atsiskaitymų formą (galbūt atsiskaitymai raštu geriau, nei pristatymai žodžiu, nes šizofrenikai dažnai kenčia nuo socialinės fobijos). Be to, žmonėms, kurie yra psichikos paslaugų vartotojai, yra labai svarbu išorinis įvertinimas – diplomai, pažymiai, sertifikatai, padėkos raštai – tokia materialūs dalykai labai pagerina savivertę ir padidina pasitikėjimą savimi. Svarbu, kad mokykla, darbovietė, ligoninė netaptų „represuojančiomis institucijomis“, kaip tai įvardino G. Deleuze.
Kalbant apie ligos priežastis, yra minimas patirtas psichosocialinis stresas, gimdymo traumos, smurtas šeimoje, artimųjų netektys, genetinės priežastys – o tai yra tai, kas nuo pačio ligonio dažnai nepriklauso, mes juk nė vienas nesirenkame tokios ligos. Galbūt padrąsinimas, palaikymas bent šiek tiek sumažintų psichikos paslaugų vartotojų stigmatizavimą, atstūmimą, socialinę izoliaciją. Juk įmanoma išmokti prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, santykius net ir ligą, žinoti jos ribas.
Kalbant apie psichikos ligonių darbinius įgūdžius, reiktų įvertinti tai, kad jie yra ne ką mažiau motyvuoti, atsakingi ir įsipareigojantys darbe, todėl, kad liga vaistų pagalba dažnai yra sėkmingai kontroliuojama. Pritrūksta palaikymo darbo vietoje, šeimoje, draugų rate.
Aš asmeniškai esu labai dėkinga gyd. Galiauskui, Ukmergės neįgaliųjų draugijai, giminaičiams už emocinį ir finansinį palaikymą sunkiais momentais. Teko daug kartų griūti ir vėl keltis tiek asmeniniame, tiek profesiniame gyvenime, patirti daugybę nesėkmingų bandymų baigti mokslus, būti atmestai pokalbiuose dėl darbo. Šiuo atveju labai padeda roliniai žaidimai, kai ligonis gali saugioje situacijoje (galbūt draugų rate ar psichologo kabinete) „išžaisti“ būsimą laukiamą pokalbį dėl darbo, suvaidinti savo rolę ir taip jaustis saugiau, atėjus lemiamam momentui, kai reikia iš tiesų pristatyti save darbdaviui.
Kalbant apie sveikimą, tai visada yra kelias – su atkryčiais ir pagerėjimais. Dažnai pačių ligonių darbas, pastangos, motyvacija yra sveikimo esmė. Juk nei gydytojas psichiatras, nei psichologas, nei socialis darbuotojas neatstatys suirusių santykių, nesuras darbo ar draugų. Liga tikrai gali tapti tarsi „kvalifikacijos kursais“ (A.Alekseičikas, „Gyvename kartą, bet kiekvieną dieną“, 2014). Iš tiesų liga veikia žmogų pozityviai – jie tampa atsakingesni, sąžiningesni, doresni. Mes negyvename kliedesių pasaulyje, mes kartais gyvename su kliedesių pasauliu. Be to, psichozės priepuolis gali ištikti kartą ir daugiau niekada nebepasikartoti. Svarbu anksti užkirsti kelią ligai, laikytis dienotvarkės, sportuoti.
Pabaigai norėtųsi padrąsinti žmones, kuriems patiems ar jų artimiesiems diagnozuota šizofrenija, kad ši liga moko mus būti ne tokiais materialistais, susvetimėjusiais, skatina vertinti galimybę gyventi – džiaugtis, mylėti, rūpintis kitais. Svarbiausia prisiminti, kad sveikas žmogus yra tas, kuris sugeba mylėti ir dirbti, o to galima mokytis. Ši liga tikrai yra ne tik psichiatro nuosprendis, tai yra ir nauja galimybė kūrybiškai suvokti save.
Simona B. (vardas pakeistas)
freeimages.com nuotr.
