Siesikų pilies galerijoje įsikūrė keramikės iš Kaišiadorių r. Kristinos Zazerskienės raugo keramikos indų paroda. Kristina yra ir sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinė amatininkė, senojo puodininkystės amato puoselėtoja. Būtent šiuos – Lietuvos tautinio paveldo sertifikuotus indus ir galima pamatyti parodoje. Ir ne tik apžiūrėti – patikusią keptuvę, puodą, puodynę ar puodelį galite įsigyti!
Kristina yra profesionali keramikė, baigusi studijas Vilniaus dailės akademijoje. Žmonės, kurie padarė jai įtaką renkantis profesinį kelią, buvo keramikai Dormantė Penkinski ir Dainius Strazdas, archeologas Algirdas Žalnierius.
O pati Kristina – nebūtų keramikė! – štai kaip prisistato: „- Aš esu Kristina Zazerskienė. Šiandien mano veikimo įrankis yra molis – mažos rankelės dailiems darbeliams, didelės – moliui minkyti. Kai susitiksim galėsit delnus apžiūrėt.
Nukritom, kaip molis į Kaišiadorių rajoną prieš 11 metų. Kaimynus sutikom abudu gero būdo – viens iš molio, kits iš šūdo. Čia lig šiol ir gyvenam ir rėpliojam, kaip rupečkės per molį.
Gyvenu su vyru Rolandu. Abu sutariam, kaip molis su vandeniu. Nu vistiek, kaip besakysi boba iš kitokio molio nudrėbta.
Auginam tris vaikus, ai… koks molis, tokios ir plytos. Mergaitė, mūsų vyriausia, tai trapi, lepi, kaip neminkyto molio. Laibutė, mat prie stalo vis vaiposi, kaip šuo molio perkandęs. Vidurinysis tai drūtas, kaip molio cvekas, o jaunėlis nuo brolio stengiasi neatsilikt – sunkus, kaip molis. Vaikus stengiamės prie mokslo lenkti, kad pakaušy nebūt molis, ir tas dar neišminkytas.
Įsikūrėm Lomenių kaime, bet mum čia velnias pinigų iš molio nelipdo. O pilvo moliu irgi neprikrėsi, duonos iš molio neišminkysi, reikėjo sugalvot kaip pinigą užsidirbti. Iš akmens duonos, iš molio aukso niekas nedaro, pradėjau puodus lipdyt, ale ne iškart puolėsi žmonės pirkt. Širdis ne molis, vagis ne brolis – idėja to, kuris pirmas ją pavogė. Nusižiūrėjau, ką mūsų močiutės lipdė – molinius kepimo indus, puodus, kuriuose virė košes, va tada ir prasidėjo…“
Kviečiame į parodą!
Kur: Siesikų pilis, Daugalių k., Ukmergės r.
Norėdami pamatyti parodą, skambinkite pilies valdytojui Audriui Matulaičiui tel. 8612 94091.
Kada: visą gegužės ir birželio mėnesį.
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba
KRISTINA ZAZERSKIENĖ pristato raugo keramikos indus
2003 m. baigusi VDA keramikos bakalauro studijas, 2013 m. VDA įgijo pedagogikos kvalifikaciją. 2015 m. jai buvo suteiktas Lietuvos tautinio paveldo sertifikatas gaminamoms keptuvėms, puodams, aguonmalėms.
Štai ką ji pasakoja apie save: „Mokantis Kauno J. Grušo vidurinėje mokykloje mane traukė senovės istorija, svajojau apie archeologiją. Mokiausi sustiprintos dailės klasėje. Devintoje klasėje dėstyti keramiką buvo priimta Dormantė Steponavičienė. Tai ji buvo mano tiltas, tramplinas į keramikos specialybę. Studijuojant VDA Kauno dailės institute, antrame kurse susipažinau su Kauno miesto archeologu Algirdu Žalnieriumi. Atidarė jis mums duris, o mes studijavome archeologinę keramiką, darėme replikas. Ketvirtame kurse atvykau mokytis į VDA (Vilniuje), ir čia manęs laukė pažintis su keramiku Dainiumi Strazdu. Iš jo mokiausi raugo degimo, duobės degimo. Man tai „lipo“: mane apžavėjo, pavergė ir užbūrė.
Sukūriau šeimą ir su vyru Rolandu iš Vilniaus patraukėme į kaimą. 2005 m. atsikraustėme į sodybą Lomenių kaime, Kaišiadorių rajone, kur turiu savo keramikos dirbtuves.
Visus darbingus ir kūrybingus metus lipdau buitinę keramiką, eksperimentuoju su medžiagomis ir formomis. Buityje naudoju savo lipdytą keramiką. Mane žavi indai, jų funkcionalumas, estetika. Pradėjau nuo arbatos puodelių, vėliau lipdžiau dubenėlius, arbatinukus. Kol mūsų sodyboje dar buvo pečius su virykle (vadinama „plyta“), kai kuriuose savo lipdytuose puoduose virdavau (troškindavau/ šutindavau) košes, šiupinius, troškinius. Taip, kaip tai darydavo Dainius Strazdas savo stovyklose.
Noras pažinti mūsų senelių buitį mane vedė ieškoti. Važiavau į Lietuvos liaudies buities muziejaus keramikos fondus. Ten ieškojau man reikiamų indų. Juos apžiūrinėjau, matavau, piešiau, rinkau įdomius įrašus apie juos. Radau atitinkamos formos kepimo formas atitinkamiems patiekalams ruošti. Buvau ir Kaišiadorių muziejaus fonduose, iš ten taip pat turiu vienos kepimo formos ir dviejų aguonmalių (nors įrašas apie jas sako, kad tai daugiau funkcijų atlikdavęs indas) metrikas.
2015 m. pasirinkau sertifikuoti keptuves, aguonmales – terlas ir juodpuodžius, kuriuos ir matote šioje parodoje.
Procesas. Pirmiausia pasiruošiu žvirgždą: nueinu į savo pirtį ir išsitraukiu byrantį, perdegusį akmenį, jį suskaldau ir susmulkinu. Molį perku vadinamą Kauno raudoną ir į jį įminkau žvirgždą. Taip mano molis būna paruoštas. Nusilipdau indo dugną, o tada formuoju virveles ir jomis „auginu“ indus. Kai indas yra pagamintas – džiovinu, ir kiek apdžiūvusį – poliruoju, lyginu paviršių. Tada kita proceso dalis: užsimerkiu ruginių miltų, porą dienų tą buzelę rauginu, kol atsiranda malonus kvapas – raugas paruoštas. Degu indus krosnyje, o išdegusius merkiu į raugą.
Patikusią keptuvę, puodą, puodynę ar puodelį galite įsigyti!
Projektą remia Lietuvos kultūros taryba
