Savo laiku Ukmergė buvo vienu iš penkių miesto teises turinčius miestų. Šiam paveldui mes dėkingi. Todėl turim apsispręsti – ko mes norim, kokia mūsų strategija. Ar kad Ukmergė būtu tik vienas iš eilinių Lietuvos miestų, ar ji taptų traukos centru? Ne tik lietuviams, bet ir užsieniečiams.
Kodėl taip yra? Parengiamieji darbai nebuvo atlikti laiku ir pagal kvalifikaciją. Kaip vieną iš paveldo dalių V. Česnaitis mini per Ukmergę ėjusį Peterburgo – Varšuvos traktą. Šio trakto atkarpa Kauno gatvėje gerai sutvarkyta. Tačiau padaryta ir klaidų. Pirmiausia prie gatvės reikėjo suformuoti aikšteles. O jų tvarkymui reikėjo skelbti naujus konkursus. Pavyzdžiui, prie švč. Trejybės bažnyčios yra atskira aikštės dalis. Tai jau nebe Kauno gatvės istorinio paveldo skveras. Šią dalį reikėjo atskirti. Juk ne trinkelės puošia bažnyčią, o bažnyčia puošia erdvę, mano pašnekovas.
Ukmergės senamiesčio gatveles reikėjo sutvarkyti istoriškai – atnaujinti kur buvo grįsta. Nuo buvusios Turgaus aikštės (dabartinė Kęstučio a.) visur turėjo būti grindinys. Tada matytųsi, jog tai aikštė, o ne kažkokios gatvės dalis. Ir iš tos aikštės išeinančios Deltuvos, Gedimino, Vilniaus, Kauno gatvės buvo išgrįstos.
V. Česnaitis pasakoja, kad dar 1939 metais Vienuolyno gatvė buvo perklota naujais grindinio akmenimis. Todėl ir šiandieną ten turi būti grindinys.
Mes senamiestyje neturim daryti transformacijų ir modernizacijų. Tai absurdas – padarius šiuolaikiškai pradeda pjautis dvi kultūros. Visas rekonstrukcijas reikia priderinti prie mūsų urbanistikos, paveldo.
Pavyzdžiui, prie piliakalnio reikia atidengti papilius. Nes nuo ten kūrėsi miestas. Sutvarkykim visą istorinį paveldą iki Šventosios upės. Ir ne kažkuo papuoškim piliakalnį, o visus akcentus priderinkim prie jo. Tai taptų Ukmergės traukos kompleksu.
Į planus reikia įtraukti ir atstatyti prieškaryje, sovietmečiu, prieš paminklą, veikusį fontaną,. Jis paskui netikėtai dingo. Tai būtų didžiausia dovana istorijai.
V. Česnaičio manymu, liūdna, kad į senamiesčio pertvarkymus neįtraukiama visuomenė. Tik kada priimami sprendimai, gaunami pinigai, tada jau visuomenė kviečiama pasidžiaugti – kaip čia bus gražu. Tačiau žmonės turi pamatyti alternatyvas. V. Česnaitis retoriškai klausia – kur konkursai, maketai? Kur kaunasi idėjos? Kai bus pateikta 10-20 idėjų ir maketų, tada visuomenė galės atsirinkti ir pareikšti savo nuomonę.
Išeitis V. Česnaičio nuomone – sudaryti kompetentingą komisiją. Pavyzdžiui, iš Istorijos instituto, Kultūros ir meno vertybių apsaugos departamento specialistų. Galima pakviesti ir mūsų kraštiečius profesorius. Kai matysis profesionalumas, žmonės nebesipiktins.
Nes jeigu turime istorinį paveldą, tai turim jį ir rodyti. Visi miestai tuo didžiuojasi. Kai kurie miestai jau pertaisė savo brokus. O mes dar tik darom.
