Ekonomikos nuosmukis Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, verčia ieškoti sprendimų, galinčių stabilizuoti padėtį. Šiandieninė situacija labai palanki tam, kad įvertintumėm, ar visos savivaldybių ir ES lėšos, skiriamos regionų ekonominei plėtrai, buvo tikslingos, skirtos siekiant svarbių strateginių tikslų, ar turi tęstinumą. Ar visiems vietos valdžios atstovams, skirstantiems lėšas projektams ir tvirtinantiems biudžetus, buvo ir yra aišku, jog verslas yra savivaldybės ekonomikos variklis ir kad nuo verslo sėkmės priklauso savivaldybės sėkmė. Kuo verslas sėkmingiau veikia savivaldybėje, tuo didėja jos galimybės pritraukti naujas įmones, užsienio investicijas, geriausius vadovus, mokslininkus ir kvalifikuotus specialistus. O tai reiškia didesnių mokesčių surinkimą ir tinkamo teritorijos įvaizdžio sukūrimą.
Vietos valdžia gali daug padaryti skatindama verslo plėtrą savivaldybėse, tai deklaruojama strateginiuose planuose, tačiau dažniausiai visa tai ir lieka deklaracijomis, nes kelių, gatvių ir šaligatvių remontams, pastatų renovacijoms ir statyboms yra teikiamas svarbiausias prioritetas. Egzistuojančio verslo vystymo, naujų verslų kūrimo, išorės verslų pritraukimo į regioną projektų ar iniciatyvų retai kurioje savivaldybėje rasime.
Paanalizavus vienos vidurio Lietuvos savivaldybės strateginius dokumentus (regiono (apskrities) plėtros planas, savivaldybės ilgalaikės ekonominės plėtros planas, kapitalo investicijų programa ir savivaldybės biudžetas), kuriuose numatytas savivaldybės verslo plėtros skatinimas, akivaizdu, kad tarp planuojamų verslo plėtros skatinimo iniciatyvų ir faktinio jų įgyvendinimo yra loginis atotrūkis. Savivaldybės biudžeto finansuojamos priemonės arba visai nesusiję su aukštesnio lygio strateginiuose dokumentuose numatytomis priemonėmis arba planuojamos ir įgyvendinamos nenuosekliai, t.y. aukštesnio lygio strateginiuose dokumentuose jų nėra, o žemesnio, pvz., kapitalo investicijų programoje, – atsiranda. Paprasčiau tariant, visos strategijos ir programos yra rengiamos tik dėl to, jog tokios būtų, bet ne tam, kad būtų įgyvendinamos. O kiek mokesčių mokėtojų pinigų išleidžiama tokiems dokumentams parengti?
Dar vienas svarbus akcentas vystant savivaldybės ekonomiką – vietos valdžios bendradarbiavimas su verslo įmonėmis: ar vietos valdžia atsižvelgia į įmonių poreikius, kaip apie juos sužino, ar įmonių veiklos rezultatai yra vertinami regione kokiais nors būdais, ar vietos valdžia palaiko verslo įmonių rizikingus, netradicinius verslo sprendimus, ar skiriami reikiami resursai ekonominei rajono plėtrai.
Atlikus aukščiau minėtos savivaldybės lyderiaujančių pramonės šakų įmonių vadovų apklausą, išryškėjo, jog tik 17% apklausoje dalyvavusių įmonių (apklausta 30 įmonių vadovų) teigia, kad į jų poreikius vietos valdžia atsižvelgia, 34% nurodo, jog valdžia net nebando sužinoti jų poreikių.
Apie tai, jog vietos valdžia palaiko rizikingus, netradicinius verslo sprendimus, kurie skatintų savivaldybės konkurencingumo augimą, nežino 44 % respondentų, 19% teigia, jog tokie sprendimai nepalaikomi, 33% mano, jog vietos valdžia tik iš dalies palaiko tokius sprendimus. Akivaizdu, jog tokia verslo aplinka nėra itin palanki inovacijoms ir naujoms, rizikingoms verslo idėjoms, kurios galėtų generuoti didesnę pridėtinę vertę savivaldybėje jų sėkmingo įgyvendinimo atveju.
Įdomu ir tai, jog 45% lyderiaujančių pramonės šakų įmonių vadovų, dalyvavusių apklausoje, nurodo, jog proteguojamo verslo išskyrimas kenkia savivaldybės verslo įmonių konkurencingumui. Verta pažymėti, jog proteguojamų įmonių išskyrimas taip pat skaldo verslo bendruomenę, neprisideda prie socialinės ir pilietinės priklausomybės rajonui jausmo kūrimo, o vystant vietos ekonomiką vietos valdžios veikla kaip tik turėtų būti nukreipta į verslo bendruomenės vienijimą bendrų savivaldybės tikslų siekimui. Vietos valdžia turėtų atkreipti dėmesį į šią nuomonę, nes ji tiesiogiai susijusi su tuo, jog proteguojamas įmones išskiria ne kas nors kitas, bet pati vietos valdžia.
Paanalizavus savivaldybės biudžeto struktūrą, matyti, jog regiono ekonomikos vystymas atsiduria penktoje vietoje po valstybės funkcijų vykdymo, švietimo, socialinės apsaugos, poilsio, kultūros ir religijos, o iš ekonomikos plėtrai skiriamų lėšų 61 % tenka žemės ūkiui ir statybai.
Labai gaila, jog tokį paveikslą galime pamatyti daugelyje Lietuvos savivaldybių. Sunkmečio laikotarpiu savivaldybės neturėtų sau leisti nekokybiškos veiklos, dabar pats tinkamiausias laikas stiprinti dialogą su verslu ir ruoštis ekonomikos augimui po 2012 m.
SIGITA KRIAUČIŪNIENĖ
