Šventupiečiai turi savo koplytstulpį, prie kurio susirenkame švęsti Valstybės dieną, sugiedame himną, deklamuojame eilėraščius, tylos minute pagerbiame kritusius už Tėvynės laisvę. Štai ir sausio 13 –ąją susirinko nemažas būrys šventupiečių, kurie atėjo paminėti tas dienas, kai kiekvienas lietuvis drebančia širdimi laukė žinių iš Vilniaus, kurios ateidavo ne tik iš televizijos ekrano, bet ir iš, grįžusių iš naktinių budėjimų prie televizijos bokšto ar spaudos rūmų, pasakojimų.
Gerai, kad lietuvių ginklas tuomet buvo dainos ir degančios širdys ir tas tylus pasipriešinimas buvo stipresnis ir netikėtas tiems, kas tikėjosi ginklų žvangėjimo, nes tuomet aukų būtų buvę daug daugiau, nors tie, kurie krito už Tėvynės laisvę, buvo pasiryžę viskam…
Mūsų senolė Vanda Urbonavičienė buvo gyva tų įvykių liudininkė. Su ašaromis akyse prisiminė, kaip šaltomis naktimis Vilniuje šildėsi prie laužo, pasidalindama su kitais žmonėmis arbatos puodeliu ar duonos riekele. Sako, jei ir būtų liepę, grąsinę, niekas nebūtų išsigandęs ir pabėgęs, nes Lietuva tuomet buvo brangesnė už gyvybę.
Kažkas pasakė: ,, Tauta, kuri nežino savo istorijos, yra mirusi tauta‘‘.
O mes gyvename, žinome savo istoriją, dėl to ir reiškiam pagarbą tiems kas dainuodami ėjo į mirtį už Lietuvos laisvę. Dėl to ir renkamės prie savo koplytstulpių, kultūros namų, kad savo meilę Tėvynei, jos istorijai parodytume savo vaikams ir anūkams.
Birutė Stundienė Šventupės bendruomenės tarybos narė
