Vasario 20 dienos vėlų vakarą, būrys gamtos ir miškų tematika rašančių šalies žurnalistų Želvos girininkijos miškuose klausėsi naktinių miško garsų.
Jie tikėjosi išgirsti naminės pelėdos ūbavimą
Po Želvos girininkijos miškus juos lydėjo Ukmergės miškų urėdas Vigantas Kraujalis, vyriausiasis miškininkas Vilius Palionis, miškotvarkos inžinierius Ramūnas Jančiulevičius, girininkijos miškus apibūdino Želvos girininkas Gintautas Povylius, juose gyvenančius paukščius – girininko pavaduotojas, paukščių elgsenos žinovas Kęstutis Jarmalavičius.
Kartu su žurnalistais vešėjo Generalinės miškų urėdijos (GMU) vyriausiasis patarėjas Andrius Vancevičius bei GMU ryšiams su visuomene atstovė Lina Sindaraitė.
Susirinko ištikimiausi
Iš ryto tvyrojo rūkas, jokio vėjo – idealus laikas klausyti pelėdų. Pakviesti paklausyti jų ir po žiemos jau bundančio miško ir gamtos bei miškų tematika rašančius žurnalistus idėja kilo mūsų urėdui Vigantui Kraujaliui.
„Malonu jus matyti miške naktį. Dieną mišką matėte visi, tačiau naktį jis – kitoks, kitaip jis atrodo, kitokie jame garsai“,- vėlų vakarą Siesarties miške sutiko jis juos.
Žurnalistų susirinko nemažas būrys – lygiai dešimt iš įvairių šalies leidinių. Ištikimiausių gamtai ir miškui. Nepabūgusių drėgno oro ir purvo po kojomis. Pelėdoms klausyti, pasak Kęstučio, Želvos girininko pavaduotojo ir patyrusio paukščių žinovo, toks skaičius – pats tas.
„Negaliu pažadėti, kad šiąnakt tikrai išgirsime pelėdas, tačiau jos mūsų miškuose tikrai gyvena ir šis laikas – jų poravimosi, todėl turėtų ūbauti“,- atsargiai žadėjo jis.
Po trumpo jo instruktažo, kaip reikia elgtis, norint išgirsti pelėdas, vėl šokame į autobusą.
Kapinėse – tylu
Pirmas sustojimas – Lyduokių kapinės. Naminės pelėdos gyvena ne tik miške, bet ir arčiau žmogaus – ten, kur yra senų drevėtų medžių. „Jeigu kur pamatome medį su dreve, pažymime jį ir kirtėjams parodome, kad tik jo nenukirstų“,- sakė girininkas Gintautas Povylius.
Prie kapinių yra drevėtų medžių. Kęstutis sako, ne kartą čia girdėjo ūbaujant pelėdas.
Tačiau šį kartą kapinėse tylu. Tik kaimo šunys, pajutę mūsų judėjimą, sukilo ir kaip pamišę ėmė skalyti.
Kęstutis dar pabandė pavoblinti – pašauti pelėdas. Kelis kartus paūbavo, visai panašiai taip, kaip ūbauja pelėdos, bet neatsišaukė. Pelėdos, tikriausia, kur nors laukuose. Peliauja.
Felinkos miške – medžių ošimas
Nuo kapinių pasukome Felinkos miško link. Einame tyliai, kaip įmanoma tyliau, tik truputėlį prožektoriais pasišviesdami po kojomis. Čiukšt, čiukšt, šlapia žemė. Tyliau, dar tyliau. Sustojame. Sulaikome net kvapą. Bet girdime miško ošimą. Negerai. Vadinasi, kyla vėjas. Pelėdos ūbauja tada, kai miške girdisi, kaip krinta nuo medžių vandens lašai, kaip čiurlena upeliai, o dabar girdime medžių ošimą.
Kęstutis vėl voblina pelėdas. Toli, toli, kažkur laukuose tarsi atsišaukia: ūūū – ū – u. Ir vėl tylu. Mirtina tyla. Vėl kažkur toli, labai toli: u – ū. Ir viskas. Tokį garsą reikia mokėti išgirsti – išgirsta tik kolegos miškininkai, mes, žurnalistai, – ne.
Dar paslenkame mišku. Vėl sustojame. Paslenkame, sustojame, paslenkame, sustojame. Tik medžių ošimas.
Grįžtame į autobusą.
Vilius Palionis sako, jis net matęs tarp medžių prasklendžiant pelėdą, o mes nei matėme, nei girdėjome. Nieko nepadarysi – gamta žmogaus norams nepaklūsta.
Atsiprašėme pelėdos
Važiuojame į Medinių mišką. Kęstutis sako, jog jame pelėdos tikrai gyvena.
Miškas tykus ramus, tyliai linguoja mūsų autobusas. Pravažiuojame vieną ąžuolą, kitą, pasukame ties trečiuoju. Kęstutis pasakoja, kaip ties šiuo posūkių praeitą vasarą jis matė vilką. Anksti rytą važiavo štai tuo pačiu keliu miško darbininkams parodyti biržės, iššoko jis prieš pat automobilį. Bet susitikimas trūko tik keletą minučių. Perbėgęs kelią vilkas skubiai nėrė į mišką.
Panašu, jog Kęstučio pasakojimas įspūdžio nesukėlė. Mūsų galvose pelėdos. Taip norime jas išgirsti.
Ir nespėjame nė susikaupti, kai: „Ūūū – ū- ū – u“. Girdėjote, sušurmuliuojame tyliai. Girdėjote visi? Aha, atitariame vieni kitiems iš tamsos. Ir vėl: ū-ū-ū – ū. Ne taip arti, bet jau aiškiai girdime. Tikras pelėdos balsas! Nevibruoja, lygi jo melodija, bet ūbauja, tikrai ūbauja.
Ir staiga visai čia pat, viršum mūsų galvų: “Kvy-kvy-y -k- kvyk!“ Taip čaižiai, taip garsiai. Ir koks čia paukštis? Ir dar taip garsiai rėkia? Išbaidys pelėdas. Taip ilgai laukėme jų ūbavimo, dabar štai išgirdome, ir kažin koks paukštis…. Nejaugi mes jį prabudinome iš nakties miego? Tikriausia, taip. Nors ir tyliai, taip tyliai stovėjome, paukščiai geriau už mus girdi ir jaučia. Jaučia mūsų alsavimą, mūsų kūnų šilumą. Kvy-kvy -y –y – kvy, nesiliovė pagalbos šauksmas.
„Į autobusą, greitai į autobusą“,- atbėga Kęstutis. Mes visai nenorime į tą autobusą. Atrodo, įdomumas tik prasideda, ir – į autobusą.
„Koks čia paukštis?“- puolame klausti Kęstučio, urėdo. Urėdas šypsosi: pasakys autobuse. Ir jis mus stumia į jį. Tenka paklusti.
„Taigi tai buvo pelėda“,- išgirstame autobuse. Patelė. Ji neūbauja. Tai – jos pagalbos šauksmas. Kad ir kaip tyliai stovėjome, ji mus pajuto ir išlindo iš uokso. Štai kodėl Kęstutis ir kolegos miškininkai taip skubino mus – paukštis, jo ramybė jiems svarbiau už mūsų ir jų pačių norą jį išgirsti, jį pamatyti.
… Siesarties miške mūsų laukė laužas. Šildėmės prie jo, nors visai nesušalome, kepėme dešreles. Dabar galėjome, kiek tinkami kalbėtis, bet ir toliau kalbėjomės pašnibždomis. Kažkodėl nesinorėjo šurmuliuoti. Vis girdėjome pelėdų patelės „kvy“.
Galbūt ne vienas mintyse jos ir atsiprašėme. Ir už tai, kad sutrikdėme jos ramybę, ir už tai, kad jos nepažinome.
Bet kitą kartą tikrai pažinsime. Juk daugelis mūsų šiuos miško garsus išgirdome pirmą kartą.
ukmu.lt
Augusto Uktverio nuotraukos
