Klausantis Darbo partijos lyderio Viktoro Uspaskicho kalbų, kaip jis „gelbės“ Lietuvos ekonomiką, atrodo, kad tai iliuzionisto darbas. Jis „generuojančioms įmonėms“ mažins mokesčius, didins išmokas, skatins ekonomiką, bet nepraskolins Lietuvos. Būtina iliuzionistų darbo sąlyga – turi nesimatyti tarpinių žingsnių – viskas daroma juodojoje dėžėje, ir jis tai puikiai atlieka.
Štai jums tiksliai apskaičiuotas minimalus atlyginimas, kurį „tikrai tikrai“ pasieksime. Kas atsitiks su mažais verslais? Kaip bus suvaldytas nedarbas? Staigiai išaugę biudžeto įsipareigojimai? Kas atsitiks su mūsų eksportuojančiais verslais, kurie negalės pakelti produkcijos kainų? Čia yra būtent tie tarpiniai rezultatai, kurių iliuzionistai nenori paaiškinti, o gal net ir matyti.
Kita svarbi partinių iliuzionistų taktika yra kalbas apie konkrečius darbus pakeisti stebuklinga fraze „mes žinome kaip“. Ar girdėjote kokių nors konkrečių konstruktyvių pasiūlymų dabartinei koalicijai dėl verslo pradžios, verslą kontroliuojančių institucijų, teritorijų planavimo ar valstybės valdomų įmonių? Jei pasisakoma apie valstybės valdomas įmones, tai kalbama apie abstrakčias idėjas dėl efektyvumo, tačiau nė žodžiu nepaminima, ar jau daugiau nei dvejus metus vykdoma valstybės valdomų įmonių reforma yra tinkama, gal keistina, o gal stabdytina. Vis tik sunku nesistebėti, jog ir čia iliuzionistas mato visiškai kitokią realybę: jis nemato bene 10 kartų padidėjusio valstybės įmonių pelno, jis regi „praskolintas“ įmones ir mistinį milijardo litų „trūkumą“, jis nepastebi, jog valstybinių įmonių skolų lygis pastaruosius trejus metus išliko pastovus.
Kitas populiarus teiginys – „sukursime sąlygas verslui skolintis lėšų šalies rinkoje“ – šiuo metu veikiančios INVEGOS programos būtent tai ir daro. Nė žodžio negirdime, ar pakankamai, kaip jos vertinamos, nė žodžio apie tai, kas turi būti keičiama. Nes šie teiginiai atskleistų per daug apie iliuzijas.
Suprantama, kad vyksta rinkimai ir dalis rinkėjų net nebando gilintis į to žodžių srauto, kurį beria iliuzionistai, turinį. Vis dėlto atkreipkime dėmesį į detales.
Tarkime, Viktoro Uspaskicho kalbos apie „generuojančią ekonomiką“. Iš tikro emocingai skambantis terminas. Iš nuotrupų to, kas parašyta ir pasakyta debatų laidose, manau, kad turimas omeny verslas, kuris vietos rinkoje išstumia importą arba sugeba eksportuoti. Iš čia ir „generuojantis valiutą“. Tad šis verslas, ekonomikos vadovėliuose vadinamas „prekybiniu“ ar eksportuojančiu (angl. „tradable sectors“), pasižymi tuo, kad tos prekės ar paslaugos gali būti parduodamos kitoje šalyje, kaip priešprieša „neprekybiniams“ ar neeksportuojantiems sektoriams (angl. „non-tradable sectors“) – daugiausia paslaugos, kurios yra teikiamos konkrečioje vietoje – iš čia ir p. Uspaskicho pavyzdžiai apie kirpyklas. Kirpyklos paslaugų negalite eksportuoti. Tad gal pasilikime prie įprastesnių eksportuojančio ir neeksportuojančio verslo sąvokų.
Taigi, atskyrus šiuos „generuojančius“ – eksportuojančius ir „negeneruojančius“ – neeksportuojančius sektorius, būtų siekiama jiems sukurti skirtingas sąlygas. Verslui kuris eksportuoja ir išstumia importines prekes, kurs palankesnę mokestinę bazę, o neeksportuojantis verslas, – kavinės ir restoranai, kirpyklos, autoservisai, – kuris iš esmės negali pabėgti iš Lietuvos, bus užkraunama didesnė mokestinė našta.
Šis „planas“ bendrąja prasme gali skambėti gana viliojančiai, ypač kalbant apie eksportuojančius verslus. Taip tariamai pagerintume savo prekybos balansą, taigi, eksportuotume daugiau, nei importuotume, o tai labai svarbu ekonomikos sveikatai.
Tačiau tai tėra tik iliuzionistinė rinkėjų apgaulė. Kai kurios kitos mintys, matyt, liks neįgyvendintos dėl to, kad esame ES bendrosios rinkos dalis. O kai kurios būtų ir žalingos.
Pirmiausia Europos Sąjungos teisė neleidžia verslų diskriminavimo. Tad tokių pasiūlymų tiesiog nebūtų leista įgyvendinti.
Antra, siūlomas mokesčių pakėlimas neeksportuojančiame sektoriuje neabejotinai reikštų ir kainų pakėlimą, o tai sumažintų paklausą, tad nemaža dalis verslų užsidarytų. Žmonės mažiau naudotųsi taksi, rečiau važiuotų remontuoti mašinų ar grįžtų prie kaimyno mechaniko paslaugų. Tai skaudžiai paliestų pirmiausia smulkųjį, bet ir vidutinį verslą. Tai kavinės, restoranai, parduotuvės, remonto dirbtuvės, taksi ir kiti neeksportuojantys verslai, daugiausia paslaugos. Traukiantis šiam sektoriui, padidėjusių mokesčių vargu ar būtų surenkama daugiau, didėtų nedarbas, emigracija.
Kaip būtų skatinamas eksportuojantis verslas iš p. Uspaskicho iliuzionistinių kalbų, nėra taip lengva suprasti, o aiškesnių konkretybių nepateikiama.
Čia galima pažymėti, kad eksporto (primenu – „generuojančio verslo“ plėtra dabartinei koalicijai ir Vyriausybei buvo vienas iš svarbių prioritetų, ir buvo pasiekta tikrai gerų rezultatų) apimtys buvo rekordinės.
Šis prioritetas visus keturis metus liko viena pagrindinių Ūkio ministerijos veiklos sričių. Didelis kiekis struktūrinių lėšų buvo panaudota skatinti eksportuojančias įmones atsinaujinti įrengimus, kurti produktus, ieškoti naujų rinkų ir klientų. „Eksporto akademija“, pagalba dalyvaujant viešuosiuose pirkimuose Skandinavijoje, „Naujos galimybės“, „Asistentas“, „Lyderis“ ir daugelis kitų programų buvo skirtos būtent generuojančio verslo plėtrai.
Iš viso eksportuojančiam verslui skatinti ir plėsti buvo skirta per 670 milijonų litų.
Šių pastangų rezultatus matome. „Valiutą generuojantis verslui“ – 2011 metai buvo visų laikų rekordiniai Lietuvos metai. Eksporto mastai buvo per 61 proc. didesni nei geriausiais metais iki krizės – 2008 metais. Iš rezultatų jau dabar matyti, kad 2012 metai bus vėl eksporto augimo metai, tad dar vieni rekordiniai. Pusmečio duomenys rodo, kad eksportas augo per 10 proc., palyginti su tuo pačiu laikotarpiu 2011 metais.
Tiesa, specifiškai nerėmėme verslo, kuris išstumtų importą, nors dažnai ir stebėdavome šį rezultatą – verslas, gaminantis eksportui, pasirodo, gali išstumti ir importuojamas prekes. Buvusi Sovietų Sąjunga, o dabar – Šiaurės Korėja, yra tarp šalių, kurios mano, kad turi pačios viskuo apsirūpinti, viską pasigaminti. Tai pagerintų prekybos balansą, tačiau kartu tokia politika reikštų, kad įmonės motyvuojamos koncentruotis į Lietuvos rinką, kuri turi tris milijonus gyventojų. Kovoti dėl šios mažos rinkos yra nepaprastai sunku, o laimėjimas – labai nedidelis.
Lietuvos verslai per pastaruosius kelerius metus po krizės parodė, kad sugebame kovoti ir laimėti 400 mln. gyventojų rinkoje – bendrojoje Europos Sąjungos rinkoje. Net ir ekonomikos stagnacijos ES laikotarpiu mūsų verslai didina eksportą į šias šalis. O tai reiškia, kad sugeba ne išsilaikyti, o nugalėti konkurentus.
Vertėtų perspėti, jog siūlomos protekcionistinės vietos verslo gynimo politikos rezultatas būtų brangias ir nekokybiškas prekes gaminantis, pagal vienodas žaidimo taisykles su užsienio gamintojais nemokantis konkuruoti verslas. Kitaip tariant, tai, kas naudinga konservų fabrikui, nėra naudinga už konservus permokantiems vartotojams. Turbūt nė nereikia gilintis, kad tokia politika prieštarautų ES teisei, tad negalėtų būti realiai įgyvendinta.
Tad gal visi kartu galėtume paprašyti pretenduojančiųjų užimti postus Seime ir Vyriausybėje daugiau aiškumo ir konkretumo apie jų siūlomus sprendimus ir jų pasekmes? Tuomet galėtume atskirti pelus nuo grūdų, iliuzionistinius triukus nuo realių sprendimų.
ukmin.lt
vilkmerge.lt archyvo nuotr.
