Versdami naujos R. J. Nabaus knygos „Musė Luiza“ (leidykla „Mažoji raidė“) puslapius, skaitytojai patenka į alegorinį XIX amžiaus pasaulį, kuriame žmogiškomis silpnybėmis ir tauriausiais jausmais yra apdovanoti… vabzdžiai, gyvenantys įprastus to meto žmonių gyvenimus.
Pagrindinė veikėja musė Luiza yra beveik nepastebima, rami namų šeimininkė, kuriai didžiausias malonumas – maišyti arbatą. Tačiau, netikėtai mirus jos vieninteliam draugui žiogui Olivarijui, gyvenimo džiaugsmas išblėsta. Susidūrusi akis į akį su aplinkinių godumu ir veidmainyste, Luiza vis aiškiau junta savo vienatvę… kol vieną dieną miestelio šventėje sutinka iliuzionistą Pablą.
„Pasakodamas šią istoriją norėjau neatitrūkti nuo realybės. Rašyti apie tai, kas aktualu ir dabar“, – sako rašytojas.
– Esate išleidęs ne vieną knygą. Dvi buvo skirtos suaugusiems, o dar septynios vaikams. Kokio amžiaus skaitytojams skirta „Musė Luiza“?
– Rašydamas šią alegoriją apie amžių visai negalvojau. Manau, tai viena iš tų knygų, kurias gali skaityti visi. Kaip analogiją galiu pateikti Luiso Kerolio „Alisą stebuklų šalyje“, kurios skaitytojai yra ir dideli, ir maži.
– Kodėl pagrindine knygos veikėja pasirinkote… musę?
– Argi ne musės yra geriausios namų šeimininkės, nenuilstamai zujančios po kambarius nuo ryto iki vakaro? Luiza nėra nei ryški, nei impozantiška… Ji svajotoja, vertinanti paprastus dalykus, tokius kaip nuoširdumas ir jaukumas.
– Tiesą sakant, Luiza labai simpatiška musė.
– Tai dailininko Vladimiro Leleivos nuopelnas. Ne mažiau prie knygelės sukūrimo prisidėjo ir jo žmona Viktorija Leleivė, sukūrusi knygos dizainą.
– Skaitydamas jūsų knygą supranti, kad joje aprašomi dalykai labai aktualūs ir šiame šimtmetyje. Turiu galvoje charakterius, ambicijas, toleranciją, jausmus.
– Musės juk nepasikeitė. Vos pabaidytos, jos vis dar skrenda šalin. Karkvabaliai irgi liko, kokie buvę: nepaisant puošnios išvaizdos, jie yra tik nepasotinami augalų kenkėjai. Tas pats ir su žmonėmis… Mes prisipirkome naujų daiktų, parašėme daug naujų knygų, naudojamės moderniausiomis technologijomis, bet viduje likome tokie patys – taip pat mylintys, taip pat nekenčiantys.
– Jeigu trumpai, apie ką ši knyga?
– Jeigu mėginčiau apibūdinti keliais žodžiais, sakyčiau, kad tai istorija apie meilę. Meilę gyvenimui, nepaisant viso jame tvyrančio liūdesio, pavojų ir neteisybės. Mokėjimas džiaugtis smulkmenomis, vertinti akimirkas ir yra pati didžiausia laimė.
