Beglobiai gyvūnai – šiandieninėje beširdiškoje ir neatsakingoje visuomenėje yra labai didelė problema. Jei ne gyvūnų globos organizacijos, tarnybos, gyvūnų globos namai, nuoširdūs ir darbui atsidavę žmonės, nesuskaičiuojamas būrys savanorių, žmonių palikti ar sužeisti laukiniai gyvūnai liktų be prieglobsčio ir pagalbos. Ar galime vadintis žmonėmis, jei nepasirūpiname savo mažaisiais likimo valiai paliktais draugais? Tačiau tam reikia ir oficialių įstaigų pagalbos bei finansinės paramos. Šių metų liepos 1-ą dieną nutraukta sutartis tarp „Ukmergės butų ūkis” bei Ukmergės raj. savivaldybės, todėl buvo sustabdyta Ukmergės rajono beglobių gyvūnų tarnybos veikla.
Krikštėnų prieglaudoje šiuo metu vis dar yra aštuoni šuneliai ir jiems skubiai ieškomi šeimininkai. Naujų beglobių gyvūnų, kurių kasdien atsiranda gatvėse, Krikštėnų prieglauda priimti, deja, nebegali. Sustabdytas ką tik gimusių ir išmestų į gatvę kačiukų ir šuniukų rinkimas, nustota teikti pagalba avarijose nukentėjusiems ar sergantiems beglobiams. Kasdien sulaukiama skambučių ir apie skriaudžiamus gyvūnus, tačiau niekas padėti jiems šiuo metu nebegali.
Beglobių gyvūnų tarnybos veiklos sustabdymas yra didelis žingsnis abejingumo link. Dėl laiku nepriimtų sprendimų bei dėl gailestingumo stokos, kiekvieną dieną kenčia gatvėje atsidūrę gyvūnai. Kol bus nuspręsta ką daryti, gatvėse ženkliai padidės ir benamių kačių populiacija, nes prieglaudoje vyko nuolatinė jų sterealizacija ir kastracija. Niekas neberenka ir gatvėse suvažinėtų gyvūnų.
Per savo tris gyvavimo metus Krikštėnų prieglauda užmezgė draugiškus ir tamprius ryšius su Kauno beglobių gyvūnų prieglauda „Penkta koja“, „Lese“, Vilniaus gyvūnų globos centru „Naminukas“, Utenos gyvūnų prieglauda. Bendradarbiavimo dėka, gyvūnai prieglaudose neužsibūdavo, jiems greitai būdavo randami nauji šeimininkai.
Krikštėnų prieglaudoje nuolat lankydavosi moksleiviai ir darželinukai, savanoriai. Jie atveždavo savo pačių darytų žaislų, skanėstų, skirdavo dėmesį beglobiams. Čia jie išmokdavo ne tik žmogiškumo pamoką, bet sužinodavo, kad savo augintinį galima išsirinkti būtent čia.
Prieglaudoje dirbo ir ją prižiūrėjo du darbuotojai – Alina ir Vidmantas Pavilioniai. Jie nuoširdžiai, su didele meile ir atsidavimu rūpinosi kiekvienu prieglaudos gyventoju. Deltuvos gydyklos veterinarė Izolda Goštautaitė prižiūrėjo, gydė ir suteikė visokeriopą medicininę pagalbą visiems prieglaudos gyvūnams. Jiems buvo suteiktos jaukios ir palankios gyvenimo sąlygos.
Labai norėtųsi, kad beglobių gyvūnų tarnyba ir nuostabūs bei visą savo tam laiką skyrę darbuotojai tęstų savo taip gerai organizuotą, nuoširdų ir labai reikalingą darbą. Juk nesinori tikėti, kad grįš laikai, kai beglobiai gyvūnai tiesiog būdavo šaudomi gatvėse ir kiemuose. Tai būtų milžiniškas žingsnis atgal į degradaciją ir nužmogėjimą.
Kodėl man tai rūpi? Nes esu visuomenės pilietė, esu jautri ir atsakinga dėl to, kas vyksta su mūsų mažaisiais bejėgiais draugais – gyvūnais. Pati su savo šeima ne kartą savanoriavau šioje prieglaudoje, su darbuotojais Alina ir Vidmantu rūpinomės, linksminome ir maitinome ten esančius nuostabius gyvūnėlius, ieškome jiems namų. Tikiu, kad mūsų valdžia nežengs žingsnio atgal, o mažiems gyvūnams pasiūlys šviesesnį rytojų.
Eglė Terekaitė
