„Takas medžių lajų viršūnėmis vingiuoja apie 300 metrų. Takas tolygiai kyla aukštyn ir pasiekia iki 21 metrų aukštį. Lankytojas turi galimybę lipti aukštyn iki 36 metrų aukščio, turi galimybę apžvelgti Anykščių šilelį, Šventosios vingius, lygumas aplink. Beje, bokšte įrengtas liftas, tad šia įspudinga pramoga gali pasinaudoti ir neįgalieji. Šalia lajų tako yra informacinis centras su ekspozicija, kurioje demonstruojama, kas Anykščių šilelyje auga, kas gyvena, gamtinė informacija susiejama su literatūra. Takas Jungtinių Tautų (JT) Pasaulio turizmo organizacijos rengiamuose apdovanojimuose net pateko tarp penkių geriausių turizmo inovacijų srityje.”. Daugiau nekopijuosiu reklamos, nes manau kiekvienas lietuvis tikrai žino kas tas Medžių lajų takas ir kur jis randasi, o ir daug kas lankėsi. Daug kas jo atidarymo metu net važiavo, kulniavo ne vieną kilometrą, atstovėjo kilometrinėse eilėse. Tikrai užjaučiu juos. Reklama yra reklama. Vasario 9 dieną nusprendžiau ir aš apsilankyti tame take. O kas gi ten tokio įspūdingo, kad taip visi traukė?
Rasti tą taką ne taip ir sunku. Anykščių miesto centre, už tilto (važiuojant nuo Ukmergės) yra nuoroda (Puntukas, Lajų takas), pasuki į dešinę ir tuomet visada tiesiai apie 11 km, kol vėl pamatai rodyklę. Kelias tuščias iki pat Lajų tako. „Negi būsiu viena ir nepakartojama tame take? Ir kam reikėjo visiems tiek veržtis, tiek laiko stovėti kilometrinėse eilėse, jei dabar va – ramu”. Atvažiuoju – aikštelėje gal 5 automobiliai, ir tai dalis jų – panašu tik darbuotojų, nes netoliese dirba mažas kioskelis-kavinukė ir info centre dar porą darbuotojų. Tiesa, nepulkite iš karto eiti prie lajų tako, kurį pamatysite išlipę iš automobilio. Apsigausite, nes iš automobilio aikštelės Jūs matote tik Tako pabaigą.
Sukite link Puntuko. Kelias iki lajų tako pradžios nelengvas, tikrai nelengvas tiems, kas negyvena sportiškai ir įpratę sėdėti prie kompiuterio 🙂
Na, bet įveikus nemažą kiekį laiptelių, patekau į lajų tako pradžią. Kaip nekeista, nors žmonių gal tik 2 lajų take ir panašu, kad antplūdžio laukti nėra net ko, stovi „poste” žmogus (matydama, kažkodėl jutau jam užuojautą, nes visą dieną ten stovėti be jokio normalaus veiksmo, jaučiu nelengva). Nors žinau, kad į taką galima eiti nemokamai, bet tiek to, sumokėsim jiems tą 1 eurą. Vienok keistoka, jei jau takas nemokamas ir tik savo laisva valia gali susimokėti, kodėl takas uždarytas vos ne po spyna? Susimokėjus pinigus, darbuotojas paslaugiai nuima užraktą (užtvarą) nuo praėjimo ir praleidžia. Jei tai nemokama, kam tada tos užtvaros? Ar taip išeina, jei laisva valia nesumokėsiu, nepateksiu?
Einant link lajų tako atrasta viena kortelė – kas gi yra tas karpotasis beržas
Skaičiau kaip kitiems baisu eiti, lipti, kad konkstrukcijos siūbuoja, bokštas siūbuoja ar dar kas. Nesu aukščio mėgėja, šiek tiek galva sukasi tokiais atvejais, todėl šiek tiek nerimavau. Bet… žengiau žingsnį… ir nieko… jokios baimės, absoliučiai nieko. Na, nebent eisi nosį į kojų pirštus įsmeigus ir žiūrėsi tik į apačią, tada gal taip… bet ką ten labai pamatysi? Niekas ten taip nesiūbuoja (nors vėjas buvo), tiek galiu pasakyti ir nieko ten baisaus nepajutau. Apžvalgos bokštai, kuriuose lankiausi kitose vietose, man pasirodė baisesni, bet lajų take – baimės nėra.
Lajų tako pradžia
Pasakysiu atvirai, nuėjus pusę kelio ir horizonte pamačius pabaigą, tikrai kilo toks nuoširdus atviras nusistebėjimas – IR TAI VISKAS? Ir dėl šito buvo toks ažiotažas? Ir dėlto žmonės tiek kilometrų ėjo, tiek valandų eilėse laukė? Kad čia nėra net ką žiūrėti. Atvirai pasakius, nuvažiavus į mišką, galima daug įdomiau pasivaikščioti ir daugiau ką įdomaus pamatyti. Čia – nieko įdomaus nepamačiau. Tiesa, jei takas būtų virš medžių, įspūdis manau tikrai būtų. O koks čia pasivaikščiojimas lajų viršūnėmis, jei tos viršūnės dar toli toli, čia greičiau pasivaikščiojimas medžių kamienais. Atvirai – jausmas toks, kaip vaikščiočiau miške, paprastu miško keliuku. To aukščio visiškai nesijaučia.
Vaizdas iš bokšto
Taip, iš apačios žiūrint, takas tikrai įspūdingai ir gražiai atrodo, bet užlipus visas įspūdis ir baigiasi. Spėju vasarą ten žiūrėt išvis nelabai ką yra, nes tik žalia, žalia kur dairais. Tiesa, nėra taip beviltiška, tako pabaiga buvo jau šiek tiek įdomesnė, nes jau teko pakilti tikrai virš medžių lajų ir pažiūrėti į horizontą. Įdomiau… nors irgi ne per daug įspūdinga, bet atitinkamais metų laikais ar net atitinkamu dienos metu (pvz. saulėtekio ar saulėlydžio) vaizdai būtų gražūs. Bet tik tiek. Tik tiek. Taip, gyvenantiems šalia, vieta nebloga pasivaikščioti ar praleisti laiką, bet važiuoti specialiai tik dėl lajų tako – tikrai neverta – nusivilsite.
Tiesa, patarimas ukmergiškiams. Į Anykščius važiuoti visai nebūtina, jei važiuojate tik į lajų taką. Važiuojant nuo Ukmergės galima važiuoti Utenos keliu ir paskui sukti Kurklių pusėn, per Kurklius ir išlįsite tiesiai prie lajų tako. Na, jei bijote paklysti, tada važiuokite per Anykščius, tačiau atgal iš lajų tako, puikiausiai galite sukti į Kurklius, nuorodos į Ukmergę yra. Nereikės važiuoti nei per Anykščius, nei per Kavarską, iškart išlįsite į Utenos kelią ir pro Vidiškius.
Šis mano vertinimas subjektyvus, todėl važiuoti ar ne, spręsti Jums. Apsilankyti verta, bet norint įspūdžių geriau neapsistoti tik ties lajų taku, o aplankyti visus turistinius Anykščių objektus, kuriems apžiūrėti tikrai neužteks vienos dienos.
O Jūs, ukmergiškiai, buvote šiame lajų take? Kokie įspūdžiai? Prašome pasidalinti komentaruose.
