Manęs dažnai klausia, koks verslas garantuotų besąlygišką komercinę sėkmę Lietuvoje. Klausimas beprasmiškas, nes bet kuris verslininkas atsakytų, kad sėkmę garantuoti gali tik gera idėja ir didžiulės pastangos ją įgyvendinti.
Vis dėlto neseniai išvysti UAB „Vilniaus energija“ nuosavybės grąžos rodikliai privertė suabejoti, ar tokie jau teisūs tie darbo valandų neskaičiuojantys verslininkai. Spręskite patys.
UAB „Vilniaus energija“ nuosavybės grąžos rodikliai:
2011 metais – +47,6 proc.
2010 metais – +65,1 proc.
2009 metais – +15,4 proc.
Neišmanantiems finansų paaiškinsiu – nuosavybės grąža yra nuošimtis, rodantis, kiek investuotojas, įdėjęs litą į įmonę, per metus gauna vertės padidėjimo. Šie skaičiai rodo, kad „Vilniaus energijos“ investuotojų dalies vertė per paskutinius dvejus metus patrigubėjo.
Valstybės valdomų įmonių ataskaitos, apibendrinančios įmonių veiklos rezultatus ir parodančios kaip kam sekasi siekti rezultatų, per daugiau nei metus jau tapo tradicija. Šiais metais Premjero prašymu į ataskaitą buvo įtrauktos ir savivaldybių valdomos įmonės – jos ne tokios pastebimos, tačiau jų veiklos rezultatai tiesiai įtakoja gyventojus per šilumos, vandens ar viešojo transporto kainas. Norime, kad šios įmonės dirbtų efektyviau.
Renkant duomenis apie šilumos ūkio įmones pastebėjome, kad „Vilniaus Energija“ neteikia Registrų centrui finansinių ataskaitų. Jų nebuvo pateikta nei už 2010, nei už 2011 metus. Prisiminkime, kad Civilinis kodeksas nustato, kad finansines ataskaitas įmonės privalo teikti į Registrų centrą ir jos yra viešos. Jokių išimčių. O nepateikus ataskaitų 24 mėnesius, Registrų centras gali imtis įmonės likvidavimo procedūros.
Pradėjus rinkti duomenis ėmė aiškėti, kodėl „Vilniaus energijai“ nepatogios šios ataskaitos.
Ar gali būti, jog stulbinantys pastarųjų trejų metų Vilniaus šilumos ūkio tiekėjo veiklos rezultatai tėra atsitiktinumas?
Galime pastebėti, kad panašiais veiklos rodikliais bendrovė galėjo džiaugtis ir anksčiau. Vidutinė aštuonerių metų (2004–2011 m.) „Vilniaus energijos“ nuosavybės grąža siekė po 37 proc. per metus.
Palyginkime šiuos duomenis su savivaldybės valdomų įmonių veikla. Ūkio ministerijos parengtoje 2011 metų valstybės valdomų įmonių (VVĮ) veiklos ataskaitoje nurodyta, kad visų savivaldybių centralizuotų šilumos ūkių nuosavybės grąža pernai buvo 1,8 proc. Pavyzdžiui, Vilniaus šilumos tinklų tų pačių metų nuosavo kapitalo grąža siekė 0,5 proc. Priminsiu, „Vilniaus energijos“ – 47,6 proc. Pati „Vilniaus energijos“ savininkė Prancūzijos „Dalkia“ 2011 m. dirbo nuostolingai, todėl jos nuosavybės grąža buvo –3,1 proc. O vidutinė visų Lietuvos įmonių nuosavybės grąža yra 6,7 proc.
Palyginkime dar kelis skaičius: 2011 m. minėta valstybės įmonė Vilniaus šilumos tinklai, iš kurios „Vilniaus energija“ nuomojasi šilumos ūkį, gavo truputį daugiau nei 2 mln. litų pelno, o privati „Vilniaus energija“ – daugiau nei 84 mln. litų.
Gal tai stulbinamas privačios įmonės veiklos efektyvumas? Bet prieš atsakydami atsižvelkime į tai, kad Vilniaus šilumos tinklai nevysto veiklos, o tik valdo turtą, o „Vilniaus energija“ atvirkščiai – nevaldo turto, o kaip šilumos tiekėja vysto veiklą. Tad gautą pelną dalijasi dvi įmonės. Tik šių dalybų proporcijos kelia nuostabą ir papildomų klausimų.
Vienas iš jų: kaip atsitiko, kad reguliuojamas verslas Lietuvoje yra pelningesnis nei nereguliuojamas? Atkreipkite dėmesį, kad VKEKK šilumos gamintojams nustato maksimalią normatyvinio pelno ribą, kuri turi neviršyti 5 proc. reguliuojamo turto vertės. Pasirodo, tai neapsaugo nuo beveik dešimteriopai didesnio pelningumo. Užuot naudojusi akcininkų kapitalą, įmonė gali plėstis augindama skolas ir permesdama šių skolų administravimo naštą vartotojams. Kadangi normatyvinis pelnas apskaičiuojamas pagal turto vertę, vos keli procentai pelno virsta dešimtimis procentų nuosavo kapitalo grąžos. Taigi skolintas kapitalas ne tik yra finansuojamas tarifo vartotojams padidėjimu, bet ir leidžia padidinti reguliuojamą turtą ir atitinkamai akcininkams tenkantį pelną.
Skaičiai rodo, jog „Vilniaus energija“ aktyviai naudojasi galimybe padidinti savo pelną skolų sąskaita – bendrovės įsipareigojimų ir turto santykis praėjusiais metais sudarė 60 procentų ir buvo dvigubai didesnis nei visų valstybės valdomų centralizuoto šilumos tiekimo bendrovių.
Kitas papildomo uždarbio šaltinis – pajamos iš prekybos nepanaudotais apyvartiniais taršos leidimais (ATL). Per 2006–2011 metus „Vilniaus energija“ gavo beveik 190 mln. litų pelno iš prekybos ATL. Stebėtina, bet VKEKK nustatyta metodika leidžia šiuos pinigus naudoti ne šilumos kainoms mažinti, o akcininkų pelnui didinti.
Būtina atkreipti dėmesį, kad įmonės, kurios valdo kogeneracines elektrines, gaminančias tiek šilumą, tiek ir elektros energiją, gali uždirbti papildomo pelno iš elektros energijos pardavimo. Teoriškai dalis šio pelno (40 proc. atsipirkusioms elektrinėms) turėtų būti grąžinama šilumos vartotojams ir taip sumažinamos būtinosios šilumos gamybos sąnaudos. Tačiau praktiškai būna kiek kitaip. Tiek būtinąsias šilumos, tiek elektros sąnaudas kogeneracinėms elektrinėms VKEKK skaičiuoja remdamasi teorinėmis palyginamosiomis šiluminių katilų ir elektrinių jėgainių išlaidomis. Taip atveriama galimybė įmonėms, net ir patiriančioms nuostolius „popieriuje“, t. y. VKEKK rengiamose ataskaitose, faktiškai generuoti itin patrauklius pinigų srautus ir išmokėti dosnius dividendus savo akcininkams.
Kaip gali atsitikti, kad reguliuojamoje srityje veikianti įmonė gauna fantastiško dydžio pelną? Ar turėtume kaltinti privataus verslo pelno troškimą? O gal monopolijos ydas?
Be abejo, visus šiuos dalykus. Bet, žvelgdami į minėtus faktus, galime kelti pagrįstus klausimus dėl „Vilniaus energijos“ veiklos ir verslo etikos principų bei skaidrumo. Ar bendrovei tiesiog pavyko sėkmingai kelis metus iš eilės pergudrauti prievaizdus? Ar VKEKK „Vilniaus energijos“ veiklos rezultatai nepadarė jokio įspūdžio ir nebuvo imtasi jokių veiksmų situacijai išanalizuoti? Į šiuos klausimus reikėtų atsakyti kuo skubiau.
ukmin.lt
www.sxc.hu nuotr.
