Aukščiausiojo teismo sprendimas, turėjęs suteikti daugiau aiškumo Ukmergės šilumos istorijoje, keista, atnešė daugiau sumaišties. Tiesa, taip nutiko ne todėl, kad nutartis nėra aiški, bet todėl, kad privatus šilumos operatorius, su kuriuo dėl šiurkščių pažeidimų buvo nutraukta šilumos ūkio nuomos sutartis, ėmėsi jam naudingų nutarties interpretacijų. Ši istorija ypatinga ne tik tuo, kad teismų sprendimais kuriamas precedentas, kaip, pasibaigus šilumos ūkio nuomos sutartims, turėtų būti sprendžiami turto perdavimo klausimai. Istorija ypatinga dar ir tuo, kad galima išmokti ne vieną absurdo pamoką.
Esminis klausimas, dėl kurio Ukmergės rajono savivaldybė ir UAB „Miesto energija“ vis susitinka teismo posėdžiuose – naujai sukurto ir pagerinto turto perdavimo klausimas. Jeigu trumpai: UAB „Miesto energija“ šilumos ūkio nuomos sutarties galiojimo laikotarpiu investavo į ūkį, tokia ir buvo nuomos sutarties viena iš esminių sąlygų. Sutarčiai nutrūkus anksčiau laiko, privačios bendrovės teigimu, ji nespėjo susigrąžinti visos sumos už šias investicijas, tad teismuose skaičiuojama, už kiek savivaldybės kontroliuojama bendrovė nepadengtus turto pagerinimus turi įsigyti.
Šiandien, kai iš teisinės pusės yra priimta daug esminių sprendimų, galima drąsiai apžvelgti gautas pamokas, ko reikėtų tikėtis iš nesąžiningo privataus šilumos operatoriaus.
Pirma, gąsdinimo didelėmis baudomis. Belieka atsiminti ir patraukti pečiais, kaip prieš šešerius metus, kai ginant viešąjį interesą dėl šiurkščių sutarties pažeidimų, savivaldybė ją vienašališkai nutraukė, o „Miesto energija“ gąsdino viešumoje, kad toks sprendimas Lietuvai kainuos 10 mln. eurų. Kai klausimas pasiekė teismus, jie reikalavo 5,1 mln. eurų, Lietuvos apeliaciniame teisme suma buvo apkarpyta iki 2,5 mln. eurų, iš kurių 1,9 mln. eurų įvertintas turtas. Dabar Aukščiausiasis teismas pasisakė, kad turto kaina neteisinga, vertinimas šališkas. Tai pagrįstai leidžia tikėtis dar ženkliai mažesnės turto kainos, kuri jau dabar nuo pirmųjų pretenzijų susitraukė kelis kartus. Tiesa, šiomis dienomis taktika tęsiama: gąsdinama kiekvieną mėnesį kapsinčiomis milijoninėmis palūkanomis, nors Lietuvos Aukščiausiasis teismas Lietuvos Apeliacinio teismo priteistas palūkanas panaikino ir pasisakė, kad jos bus skaičiuojamos tik nuo galutinės turto kainos.
Antra, per didelio apetito. Jeigu pakeitė katilo degiklį, pasisamdo savo turto vertintojus, nustato bendrą viso katilo vertę ir reikalauja visos sumos. Tokia taktika naudojosi „Miesto energija“, tačiau Aukščiausiasis teismas pasakė, kad Lietuvos apeliacinis teismas privalo atlikti savivaldybės reikalautą nepriklausomą turto ekspertizę, o „Miesto energija“ gali tikėtis tik tokios sumos, kuri apima turto atnaujinimą ar pagerinimą. Tai reiškia, jeigu privati bendrovė pakeitė senąjį katilo degiklį nauju, tai ji gali pretenduoti tik į sumą už katilo degiklį, o ne visą katilą. Vadinasi, jeigu UAB „Miesto energijos“ per teismus apribotas apetitas už turtą gauti buvo 1,9 mln. eurų, tai teismas aiškiai pasisakė, kad į tokią sumą jie pretenduoti tikrai negali. Kitas svarbus momentas – pasak Aukščiausiojo teismo, savivaldybė turės sumokėti už tas investicijas, kurios buvo būtinos pagal pasirašytą šilumos ūkio nuomos sutartį. Šis teismo pasisakymas po atlikto vertinimo gali tapti dideliu siurprizu privačiam šilumos operatoriui, kuris galėjo būti suinteresuotas investicijų forsavimu tik dėl galimybės išpūsti šilumos ir karšto vandens kainą, kad iš gyventojų uždirbtų daugiau.
Trečia, baltais siūlais siūtų kaltinimų „turto nacionalizacija“, „turto nusavinimu“. Viešumoje privatus šilumos operatorius, komentuodamas teismo nutartį, vartoja tokias sparnuotas frazes kaip kompensacija už „nacionalizuotą“ arba „nusavintą“ turtą. Įdomu tai, kad nė vienoje teismo nutartyje tokių terminų ar net užuominų apie tai nėra. Be to, šie kaltinimai rodo dar didesnį absurdą: teismuose nagrinėjamas klausimas dėl turto kainos, o privatus šilumos operatorius svaidosi kaltinimais dėl turto nusavinimo. Čia tas pats kas sulaukti kaltinimų, kad tu pavogei šokoladą iš parduotuvės, nors stovi kasoje, kad sužinotum kokia jo kaina ir kad galėtum susimokėti.
Taigi, apibendrinus galima pasakyti, kad nesvarbu, kokie teismų sprendimai, svarbu kas yra tavo oponentas, nes, jeigu laimėjai teismo salėje, tai nereiškia, kad viešumoje nebūsi parodytas kaip pralaimėtojas. Tam tereikia „teisuolio“ pozos ir baltų siūlų argumentams. Ir viskas greičiausiai tik dėl to, kad kitos savivaldybės būtų įbaugintos peržiūrėti nenaudingas šilumos ūkio nuomos sutartis.
Lietuvos patirtis parodė ir tai pripažįsta įvairios institucijos bei nepriklausomi ekspertai: monopoliniame energetikos sektoriuje privataus verslo veikla nepasiteisina, o atskirais atvejais privatininkams šiurkščiai pažeidžiant sutartis ir žalinga. Ukmergės atvejis yra puikiausiai šį teiginį skaičiais iliustruojantis pavyzdys. Šiame mieste UAB „Miesto energija“ vykdė verslą 10 metų, per šį laikotarpį į ji investavo savo pačios menamas sumas, o paslaugų kaina, užuot mažėjusi, per visą jos veiklos laikotarpį nepaliaujamai augo. Savivaldybei perėmus valdyti šilumos ūkį, šilumos kaina nuosekliai mažėja, o šiemet, praėjus šešeriems metams po šilumos ūkio susigrąžinimo, pasiekė rekordines žemumas. Per visą šį laikotarpį gyventojai vien dėl sumažintų pastoviųjų sąnaudų sutaupė 2,5 mln. eurų.
vilkmerge.lt archyvo nuotr.
