Gegužės 10 d. Ukmergėje dar nedaugeliui ukmergiškių žinomas dviračių mėgėjų ratas „Žaibas” tapo oficialus, o gegužės 14 dieną ta proga įvyko atidarymo žygis.
Pakalbinome Ukmergės dviračių mėgėjų rato „Žaibas” asociacijos prezidentą bei vieną iš jos įkūrėjų Dainių Vyšniauską.
Kaip kilo mintis suburti Ukmergės dviračių mėgėjus?
Aš pats Ukmergėje esu naujakurys. Atsikėlęs čia, iš pradžių sukdavau galvą ką nuveikti laisvalaikiu ar po darbų, kadangi šiame mieste neturėjau nei draugų, nei giminių. Tačiau atėjus pavasariui pradėjau dviračiu sukinėtis po miestą, po apylinkes, pamažu atsirado ir bendraminčių, vėliau prisijungdavo tai kieno nors giminaitis, tai draugas, tai pažįstamas, subūrėme ratelį mėgėjų. Susipažinau su Jaunimo laisvalaikio centro nariais, kurie ir padėjo man greičiau įsišlieti į Ukmergės gyvenimą. Vėliau ėmėme bendradarbiauti organizuojant vieną ar kitą dviračių renginį. Taip susirinkome vienąkart, kitąkart, žmonėms mūsų išvykos patikdavo, tad nebebuvo kur trauktis, jei tau patinka tai, ką tu darai ir tai dar suteikia džiaugsmo aplinkiniams, vadinasi ši veikla yra naudinga.
Ar Jūsų veikla apima tik Ukmergę ar žvelgiate plačiau?
Mūsų gretose yra bendraminčių iš įvairių miestų, bet kadangi dauguma mūsų gyvena čia, veiklos centru pasirinkome Ukmergę. Šis dviratininkų ratas nesiekia sportinių rezultatų, jis tik siekia, kad žmonės atrastų šį malonų užsiėmimą, nesėdėtų po darbų namuose prie kompiuterių, televizorių, o burtųsi aktyviai veiklai, pažintų šį gražų kraštą ir jo nuostabias vietoves, susipažintų su kraštiečiais.
Kada ir kur pirmą kartą įvyko dviračių mėgėjų susibūrimas?
Pirmosios mūsų išvykos su draugais, neskaitant vaikystėje pramintų dienų, įvyko prieš ketvertą metų, kai dar po studijų metų gyvenome sostinėje. Ten mindavome kiekvieną vakarą, kai tik leisdavo orai, tačiau gyvenimas visus išmėtė po skirtingus kraštus, aš atvykau čia, kiti liko Vilniuje, treti išsikėlė link jūros. Dabar tai tik į naudą, galime nuvykti vieni pas kitus, pasidalinti žiniomis apie apylinkes, maršrutus.
Kokiu maršrutu vykote asociacijos sukūrimo proga vykusiame atidarymo žygyje?
Oficialus mūsų rato atidarymo žygis įvyko šių metų gegužės 14 dieną. Jo metu mynėme didijį iš man žinomų Ukmergės maršrutų, kurio metu aplankėme Kopūstėlių raketinę bazę, pamatėme Moko akmenį, Veprių apylinkes, na ir pasigrožėjome abiejomis Šventosios upės pakrantėmis.
Kodėl nusprendėte tapti oficialiais?
Turime įvairių minčių tiek šio dviračių rato tolimesnei veiklai, išvykoms, tiek miesto gerovei, tačiau būdami neoficialūs negalime jų įgyvendinti, pritraukti rėmėjų veiklai skatinti.
Tolimesnės kelionės kainuoja, ne kiekvienas gali sau leisti nuvykti net į kitus Lietuvos miestus, kitam gi sunku įsigyti net saugos priemones. Turėdami paramos gavėjo statusą galime priimti 2 % gyventojų pajamų mokesčio paramą iš gyventojų, verslininkai gali oficialiai prisidėti prie visuomenės veiklos.
Kodėl pasirinkote pavadinimą Žaibas?
Pavadinimas „Žaibas“ kilo spontaniškai, bejuokaujant draugų tarpe. Ilgainiui įsiminė ir nebesinorėjo kažko keisti, tapome žinomi šiuo pavadinimu.
Kiek iš viso narių yra asociacijoje?
Asociaciją įkūrė trys žmonės (Dainius Vyšniauskas, Egidijus Vyšniauskas ir Justas Šakalys), kurie šiuo metu ir yra oficialūs jos nariai. Visi kiti, asociacijos prezidento sprendimu, asociacijoje dalyvauja dalyvio teisėmis, kurios žmogaus neįpareigoja niekam, vieni ateina, kiti išeina, vieni važiuoja, kiti nebevažiuoja.
Ar susibūrimuose dalyvauja ir nepriklausantys dviračių mėgėjų ratui „Žaibas” nariai?
Mums nėra skirtumo ar žmogus oficialiai priklauso ratui, ar ne, jei tik turi noro pajudėti ir jam malonu su mumis – jis visad laukiamas.
Žygiuose susitinka įvairaus amžiaus ir profesijų žmonės ne tik iš Ukmergės, plečiasi pažįstamų ratas, vienišiams didesnė galimybė susirasti antrą pusę, bedarbiams – darbą.
Ar visi norintys gali prisijungti prie Jūsų rato? Ar yra kokios nors sąlygos, mokestis ir pan.?
Pagrindinis reikalavimas prisijungiant prie mūsų yra – važiuoti. O ypatingų sąlygų nėra, tiesiog turėti dviratį ir būti atidžiam kelyje.
Tiesa turime ir amžiaus ribą, mūsų įstatai neleidžia į savo gretas priimti nepilnamečių asmenų. Važiuoti galima, tačiau tik su tėvų palyda. Stojimo mokesčių nėra, norime, kad prie mūsų jungtųsi net ir tie, kas negali sau leisti išlaidauti.
O naudą kiekvienas mato savaip, vieniems tai sportas, kitiems bendravimas, draugų paieška, tretiems apylinkių pažinimas, o galų gale tai geras laiko leidimas.
Neretai važiuojant naujų žmonių kompanijoje tenka išgirsti nuostabą, kad Ukmergės apylinkėse yra tiek gražių vietų, apie kurias jie, gyvendami visą gyvenimą čia, nežinojo.
Ar tik tam tikrų renginių metu vykstate į numatytas vietas ar yra ir kokia platesnė veikla?
Paprastai kartą kitą per savaitę stengiamės susirinkti vakaro pasivažinėjimams dviračiu, aplankyti dar neišmaišytas vietas, pasidalinti įspūdžiais, pabendrauti ir pan. Renginiuose dalyvaujame, susipažįstame su naujais žmonėmis, plečiame akiratį, tiesiog gerai leidžiame laiką. Tiesa, ne visuose renginiuose pavyksta sudalyvauti, nes neretai išvykos kitų organizatorių būna rengiamos darbo metu, kai dauguma miestelėnų dirba.
Neapsiribojame vien dviračiais, vasarą tenka plaukti valtimis, baidarėmis, šiaip paturistauti. Atėjus žiemai slidinėjame kalnų slidėmis. Šią žiemą, ačiū direktorei ir sporto entuziastams, Senamiesčio pagrindinės mokyklos stadione ant išlieto ledo pradėjome žaisti ledo ritulį, pritraukėme ir norinčiųjų išmokti čiuožti. Aišku, ne viskas gerai sekasi, ne visada susirenka norinčiųjų, tačiau dažniausiai laikas nebūna praleistas veltui. Grynas oras visais metų laikais tik į naudą.
Kokias vietas esate aplankę? Kur toliausiai nuvykę?
Dviračiais esame išmaišę nemažai Ukmergės ir kitų miestų apylinkių, dažnai važinėjame Krekšlių, Šilo, Linų miškais, Aukštųjų krantų pakrantėmis, esame numynę į Taujėnų dvarą, Veprius. Tačiau dažniau renkamės užmiesčio maršturus, kuriuose mažiau automobilių, t.y. miname miškais, kaimo keliukais, kadangi mieste neturime dviračių takų, o gatvėmis važinėti labai nesaugu.
Žiemą esame aplankę Italijos, Slovakijos, Latvijos slidžių trasas.
Prie Moko akmens
Koks maršrutas yra sunkiausias, įdomiausias? Gal galite papasakoti ir kokių įdomesnių, linksmesnių nutikimų išvykose?
Visi maršrutai būna vienaip ar kitaip įdomūs, mes turime tokią nerašytą taisyklę, stengiamės važiuoti taip, kad netektų grįžti tuo pačiu keliu, tačiau nutinka ir taip, kad beieškant naujų kelių, tenka važiuoti, paskui jau stumtis, o galų gale dviratį neštis ant pečių, tad, jei tenka ir grįžti savo pėdomis, tada jau nekas. Paskutinį kartą leidomės takeliu už vadinamos „baldų“ teritorijos tvoros, kuris apaugęs dilgėlėmis, o grįžti negalėjome, tad teko gerokai pavargti, kol pasiekėme kitą tvoros galą. Įspūdžius žodžiais perteikti labai sunku, geriausia juos patirti.
Ar susibūrimuose dalyvauja daugiau vaikinų ar yra ir merginų? Galbūt yra net daugiau tam tikrų profesijų atstovų?
Dažniausiai išvykose dalyvauja daugiau merginų. Vaikinai šiame mieste pasyvesni važinėjimui dviračiu. O profesijos labai įvairios, važiuoja tie, kam patinka dviratis.
Koks vidutinis amžius dalyvaujančių susibūrimuose? Daugiau jaunimas ar yra ir vyresnių?
Mūsų gretose šiuo metu dažniausiai galima sutikti 25-30 metų amžiaus žmones, į kurios ir orientuojamės. Tačiau važiuoja ir jaunesnių, ir vyresnių. Svarbiausia, kad žmogus jau suvoktų atsakomybę už save ir už kitus kelyje ir dar turėtų parako širdyje.
Su mokyklinio amžiaus ir šiek tiek už juos vyresniais jaunuoliais važiuoti kartais būna itin sunku, kadangi jie dar ne visad žino, ko nori iš tos išvykos. Kaip pavyzdį paminėsiu vieną įvykį, išvykos į Taujėnų dvarą metu, kai noras pasipuikuoti prieš draugus vos nesibaigė nelaime, jaunuolis neklausė nei organizatorių, nei mokytojų pastabų, blaškėsi po kelią ir jo vos neužkabino pro šalį važiuojantis automobilis. Įsikišus policijos pareigūnams, lydėjusiems dviračių koloną, jaunuolis pradėjo elgtis atsakingiau. Vyresni žmonės paprastai elgiasi atsakingiau.
Kiek vidutiniškai susirenka dviratininkų į planuojamus žygius? Ar visada renkasi tie patys ar būna ir pašalinių žmonių, kurie sužino per draugus, skelbimus ir pan.?
Žmones suburti yra ganėtinai sunku, todėl gausiau, t.y. 10-15 dviratininkų, susirenka tik per renginius. Kasdieniniais vakarais šiuo metu susirenka apie penkis dviratininkus. Renkasi daugiau mažiau tie patys žmonės, kadangi vieni kitus jau pažįsta. Kas atsiveda draugą, kas giminaitį. Reklamų neturime, nerenkame žmonių dėl skaičiaus, kartais dviese ar trise važiuoti kur kas smagiau, nei dideliame būryje, kartais – atvirkščiai.
Kur sužinoti kitiems, norintiems prisijungti prie Jūsų, apie planuojamas išvykas?
Savo tinklapio neturime, tačiau esame sukūrę grupę socialiniame tinkle facebook, kuri vadinasi – Dviračių mėgėjų ratas „ŽAIBAS“. Kolkas visiems prisijungusiems siunčiame bendrą žinutę su trumpa informacija apie numatomą renginį ar išvyką. Pageidaujančius informuojame ir telefonu.
Siekiame, kad norintys pasivažinėti dviračiu, per tą tinklapį ar kitomis priemonėmis informuotų vieni kitus ir taip susiburtų norinčiųjų ratas. Ne visuomet mūsų rato didieji entuziastai gali važiuoti, tad siekiame, kad žmonės susirištų ar susisiektų tarpusavyje, naudodamiesi mūsų suburtu pažinčių ratu ir sukurtomis priemonėmis.
Ar svarbi fizinė ištvermė norint dalyvauti žygiuose? Juk ne kiekvienas kasdien mina pedalus ir gali įveikti didesnius atstumus. Žygiuose greičiausiai nutinka ir nenumatytų aplinkybių, kaip sprogusi padanga ar kiti techniniai nesklandumai.
Bijoti, kad nepajėgsi su visais kartu važiuoti ar greitai pavargsi tikrai nėra ko. Didesnėje kompanijoje susirenka įvairių žmonių, kiekvienas važiuoja sau įprastu tempu, o vieno Jūsų irgi niekas nepaliks. Labai pervargus, trumpiname ir maršrutą.
Žygiuose nutinka įvairių nutikimų, būna ir padanga sprogsta, kartais net iš karto dvi, būna ir pedalai lūžta. Išvykdami į žygius stengiamės apsirūpinti atsarginėmis dalimis ar bent jau taisymo priemonėmis, kritiniais atvejais kviečiamės automobilį, kad parvežtų namo.
Kokie ateities planai?
Svajonių yra visokių, kiek pavyks įgyvendinti parodys ateitis. Planuojame sudaryti GPS maršrutus, kuriais galėtume dalintis su kitų miestų, užsienio kolegomis, taip miestui pritraukdami keliautojų, taip pat plėsdami bendraminčių ratą, vykti pas juos. Taip pat sieksime, kad ši laisvalaikio ir sporto rūšis būtų kuo saugesnė, jei leis galimybės bendraminčius aprūpinsime saugos priemonėmis, būtų smagu mieste ateityje turėti ir saugių dviračio takų.
Viena iš paprasčiausių, tačiau nepigių svajonių, tai yra išsinuomoti autobusą, susidėti dviračius ir nuvykti, kad ir vienos dienos pasivažinėjimui po kurią nors kitos šalies sostinę ar miestą, kuriame išvystyta dviračių infrastruktūra.
Ką beje ir bandėme laimėti, dalyvaudami kelionių agentūros Kipridė organizuotame dviračių maratone miesto šventės metu, kuriame vienas iš dalyvių gavo tūkstančio litų čekį kelionėms, tačiau šįkart sėkmė nusišypsojo ne mums.
Planuojame įsigyti kelis papildomus dviračius žmonėms, kurie nori išbandyti šią veiklą, tačiau dar nėra užtikrinti ar jiems tai patiks, galbūt ateityje tai išaugs į kažką rimtesnio.
Norėčiau padėkoti visiems, vienaip ar kitaip prisidėjusiems prie šio dviračių mėgėjų rato įkūrimo, palaikymo, saugumo ir gerovės.
Dėkojame už pokalbį.
vilkmerge.lt
Dviračių mėgėjų rato „Žaibas” nuotr.
Kopūstėlių raketinė bazė
