Liepos pradžioje Deltuvą užplūdo 19 amžiaus pradžios kareiviai. Apie 100 kareivių, atstovaujančių 12 klubų iš Lietuvos, Latvijos, Lenkijos ir Baltarusijos dalyvavo Vilkmergės (Deltuvos) mūšio tarp prancūzų ir rusų armijų 1812 metais inscenizacijoje. Tačiau mūšis buvo tik renginio kulminacija – žiūrovams buvo siūloma dalyvauti įvairiose rungtynėse ar paprasčiausiai paganyti akis įvairiuose pristatymuose.
Žiūrovus lauke pasitiko įvairios palapinės. Jose įsikūrė įvairių kaimo bendruomenių ar organizacijų atstovai. Pabaisko bendruomenės atstovai pristatinėjo pernai metų vištų lenktynių nugalėtoją ir kvietė sudalyvauti šių metų lenktynėse. Čia pat, kalvio dumplių pagalba, buvo pučiami muilo burbulai. Savivaldybės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos darbuotojos kvietė parašyti linkėjimus ir pardavinėjo 100-150 metų senumo knygas. Tiesa, jos buvo įvertintos rubliais. Kadangi šios valiutos niekas neturėjo, tai ir knygų parduoti nepavyko. Taip pat buvo siūloma pabandyti rašyti žąsies plunksna. Kitose palapinėse buvo pristatomi audiniai, drožiniai, produkcija iš kanapių.
Vaikams buvo siūloma pasisupti mediniais žaislais. Taip pat buvo galima piešti, kurti rankdarbius iš popierinių juostelių. Vaikai noriai spalvino fanerinius kareivėlius. Jie liko kaip mūšio prisiminimas.
Prieš pat mūšį buvo surengtas Napoleono kepurės turnyras. Dalyviai galėjo pabandyti bėgti su kojokais, atskirti pupas nuo žirnių. Daugiausia aistrų sukėlė kareivių žaizdų bintavimas, šaudymas iš lanko bei bato metimas. Nugalėtojai apdovanoti juostomis, raktų pakabukais, o greičiausias ir taikliausias laimėjo Napoleono kepurę.
Nors pernai Deltuvos mūšio inscenizacija neįvyko, Ukmergės karo istorijos klubas „I-as LDK Didžiojo Etmono pėstininkų regimentas“ vietoj mūšio surengė Napoleono kariuomenės puolimą 1812 metais atkartojantį žygį iš Kauno į Deltuvą. Šiais metais šis žygis taip pat įvyko. Savaitę laiko keletas kareivių žygiavo link Deltuvos, kur juos pasitiko ne tik kiti mūšio dalyviai, bet ir markitantės. Jos nuo kareivių veidų nuvalė žygio dulkes, pagirdė šaltinio vandeniu.
Žygeiviams susijungus su stovyklaujančiais kariais, dalis karių sudalyvavo parade ir miestelio gatve pasiekė mūšio vietą žymintį obeliską. Čia rajono valdžios atstovai, seimo nariai kartu su kareiviais pagerbė mūšyje žuvusius kareivius, prie paminklo padėjo gėlių.
Valandą trukusiame mūšyje aidėjo patrankų kanonada, skambėjo šautuvų salvės. Po mūšio lauką jodinėjo kavalerija, degė namai, sproginėjo sviediniai. Kariuomenių veiksmus komentavo ir apie to meto karybą pasakojo nuolatiniai mūšio komentatoriai – Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktoriaus pavaduotojas Arvydas Pociūnas ir Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Karo mokslų instituto Karo istorijos centro vyriausias mokslo darbuotojas prof. dr. Valdas Rakutis.
Prieš mūšį ir po jo žiūrovai galėjo susipažinti su karių stovykla, karių turimais ginklais. Drąsiausieji galėjo iššauti iš 19 amžiaus šautuvų. Šalia stovyklą buvo įkūręs ir „Miško brolių“ klubas. Žiūrovus labiausiai domino klubo narių rankomis pagamintas antro pasaulinio karo metų vokiečių kariuomenės šarvuotis.
Susirinkusiems grojo Deltuvos kultūros namų liaudiškos muzikos kapela (vad. Kazimieras Piestinis). Po mūšio susirinkusius linksmino Haroldas Liumparas. Tarp žiūrovų ir po stovyklą vaikštinėjo ir noriai su visais fotografavosi caras Aleksandras I-asis.
Arvydas Pėšina
{youtube}zt2JPYY7h2w{/youtube}
{eventgallery event=’114660006053230309490@6304689140522511025′ attr=images mode=imagelist max_images=91 thumb_width=50 }
