Spalio 2-oji – Angelų Sargų diena – policijos pareigūnų profesinė šventė. Diena, kai trumpam stabteli kasdienybės darbuose, kai tarsi iš šalies žvilgteli į profesiją, kurios atstovu esi. „Esi“ – tai reiškia, jog policininku širdyje išliekama visą gyvenimą.
Artėjant Angelų Sargų dienai, savo mintimis apie pralėkusius tarnybos metus bei šiandieną dalijosi policijos veteranai: sausio mėnesį į pensiją išėjęs Valentas Bagočiūnas, prieš ketverius metus tarnybą policijoje baigę Raimondas Butrimavičius ir Rimantas Zimblys.
Kokie buvo metai policijoje?
Valentas Bagočiūnas: Dirbti milicijoje pradėjau 1979 m., buvau patruliu, bet didžioji tarnybos metų dalis prabėgo dirbant budėtoju. Mano akyse pasikeitė policija, tapo kompiuterizuota, išsiplėtė galimybės.
Raimundas Butrimavičius: nuo 2008 m. esu pensininkas, o darbo policijoje prabėgo 24 metai. Pradėjau tarnybą 1984 metais Panevėžio diviziono kelių patruliu, baigiau būdamas Ukmergės rajono policijos komisariato viršininko pavaduotoju.
Nuotraukoje: R.Zimblys
Rimantas Zimblys: Dar mokykloje, aštuntoje klasėje pildydamas anketą, kurioje reikėjo parašyti kuo noriu būti, nurodžiau, kad svajoju būti policininku, tiksliau anuomet vadinom milicininku. Kai tik pradėjau dirbti, maniau ištarnausiu privalomus trejus metus, ir viskas. Patys pirmi mėnesiai buvo baisūs, dirbau blaivykloj. Tačiau perpratau darbą ir „ištraukiau“ 28 metus. Nuo 1989 metų dirbau apylinkės inspektoriumi. Man buvo priskirtos Deltuvos, Pivonijos ir Siesikų seniūnijų teritorijos. Sutardavau su jaunimu ir problemų neturėjau – svarbiausia būti teisingam, tuomet ir „žulikai“ gerbia, ir net pažeidimus ar nusikaltimus padėdavo išsiaiškinti.
Dažnai kalbama, kad baigus tarnybą policijoje, kuomet esi dar kupinas jėgų, sunkiau susigyventi su pensininko statusu…
Raimundas Butrimavičius: Aš labai paprastai šį pasikeitimą išgyvenau, jau prieš pusę metų žinojom apie reformą, apie tai, kad Ukmergės rajono policijos komisariatas praras juridinį statusą. Tai turėjo įtakos ir padėjo apsispręsti. Todėl psichologiškai buvau pasiruošęs išeiti į pensiją. Kai jau nebereikėjo eiti į darbą, būdavo žmona keldavosi, o aš tik apsiverčiu ant kito šono. Taigi, pasiėmiau šautuvą, meškerę ir mėgavausi ramybe. Turiu kolektyvą žvejų, su kuriais puikiai sutariame. Žinoma, jeigu ne reforma, būčiau dar dirbęs.
Valentas Bagočiūnas: O aš dar vyliausi, kad pratęs mano tarnybą, dar norėjau dirbti. Bet žinau, kad yra tokie įstatymai ir nieko čia nepakeisi. Iš pradžių jaučiausi kaip išėjęs į atostogas. Svarbiausia, nesėdėt dykai. Sužinojęs, kad iš Miškų ūkio galima nusipirkti medienos, pats ruošiau
malkas, ko lig tol niekada nedarydavau… Jeigu ne darbas, žmogų gali apimti depresija. Tačiau aš visuomet darbų turiu. Tokio nervinio streso paliekant tarnybą nėra, kai turi pomėgių. Jeigu mėgsti žvejoti, turi sodą daržą, tuomet pakanka veiklos… Galima būtų dar dirbti ir kitą darbą, bet neapsimoka. Kam man eit dirbt, jei pensijos nemoka ir uždarbio telieka tik keli šimtai litų.
Rimantas Zimblys: Man taip pat adaptacijos nereikėjo. Prieš išeidamas į pensiją jau žinojau, ką veiksiu. Gyvenu kaime, turiu darbų savo sodyboje. Pirmomis dienomis užplūsdavo nerimo jausmas, bet paskui supratau, kad viskas gerai, kad jau nereikia jaudintis dėl darbų, svarstyt, kokie sprendimai buvo priimti… Policijos darbe netrūksta įtampos, stresinių situacijų – vis
dėlto esi su prievarta susijusios struktūros atstovas, kasdien matai ne pačius gražiausius gyvenimo vaizdus. Todėl, manau, teisinga, kad pareigūnas į pensiją išeina anksčiau.
Ar darbas policijoje palieka ryškų pėdsaką gyvenime?
Raimundas Butrimavičius: Kiek metų bedirbtum policijoje, policininku išliksi visą gyvenimą. Tai darbas, reikalaujantis ir nervų, ir rizikos. Labiausiai specifinis yra kriminalisto darbas, kuris „gaudo“ įvairius „žulikėlius“, o paskui žiūrėk išeina į pensiją ir tenka vienam darbe susitikti, dirbti
kartu. Aš pats neturiu kuo skųstis. Daugelis pažįsta, prisimena, sveikinasi. Kai dirbi svarbiausia būti principingam ir teisingam. Tie, kuriuos baudei teisingai, niekada nepyksta, ir gerbia.
Valentas Bagočiūnas: Dabar gyvenu labai ramiai. Ir miegu ramiai. Anksčiau būdavo atsiguli ir galvoji, ar viską padarei, ar nieko nepraleidai… O dabar jau tik pamatai pravažiuoja policijos mašina – tuoj mintys įvairios sukasi. Pagalvoji, kur skuba kolegos, prisimeni, kai pats kur važiuodavai tarnybiniais reikalais. Tai svarbus gyvenimo etapas, policijoj prabėgo gražiausi metai. Dabar mano uniforma gražiai sudėliota. Ji man brangus prisiminimas. Bus Policijos diena ir aš ją apsirengsiu, žinoma, niekur neisiu ja pasipuošęs, bet pačiam smagu. Profesija mus įpareigoja elgtis atsakingai net ir tada, kai jau esame pensininkai. Juk jeigu tik kas atsitiktų, tuoj visi sakytų, kad štai buvęs policininkas taip padarė…
Rimantas Zimblys: Yra toks teisingas posakis: buvai policininku ir numirsi policininku. Jei tik pamatai pravažiuojančius kolegas, tai ir nulydi akimis… Ir labai smagu, kad yra tokia šventė, kuri visus suburia – tiek dirbančius, tiek išėjusius į atsargą. Juk susitinkame nedažnai, o prisiminti turime daug ką.
Vilniaus apskrities VPK Ukmergės raj. Policijos komisariato informacija
