LPS „Bočiai“ Ukmergės klubo „Viltis“ nariai birželio 16 d. lankėsi rytų Lietuvoje. Pro Molėtus, Labanorą, Palūšę, Ignaliną, Kaltanėnus patraukėme į Švenčionių kraštą. Tradiciškai klausėmės pasakojimų, istorijų apie vietas, pro kurias važiavome.
Buvo prisimintos Aukštaitijos nacionalinio, Labanoro regioninio parko lankytinos vietos, augmenijos įvairovė. Trumpam stabtelėjome Palūšėje. Ignalinos miesto įkūrimo legenda buvo negirdėta beveik visiems ekskursijos dalyviams. Pasakojama, kad ten, kur dabar tyvuliuoja Ilgio ežeras, senovėje stovėjusi kunigaikščio Budrio pilis. Jis turėjo devynis sūnus ir gražuolę dukrą Liną. Kai kraštą užpuolė kryžiuočiai, kunigaikštis su sūnumis išėjo į karą ir negrįžo. Lina tapo krašto ir pilies valdove. Likimas lėmė jai pamilti kryžiuotį belaisvį Igną. Žmonės pasipiktino, pasmerkė Liną už meilę kryžiuočiui ir vestuvių dieną juos prakeikė. Sakoma, kad Perkūnas pagailėjo įsimylėjėlių ir leido jiems apsigyventi ežero dugne. Iš čia nuolat girdėdavosi Linos rauda. Aplinkiniai suprato, kad Linos ir Igno meilė tebegyva. Ir kada tarp ežerų ir kalvų atsirado nedidelis miestelis, žmonės jį pavadino Ignalina, kad minėtų nepaprastą Igno ir Linos meilę. Ilgio ežero šlaite žiemą ir vasarą trykšta šaltinėlis. Jo vanduo skaidrus kaip ašara, tai tą šaltinėlį žmonės ir vadina Linos ašaromis.
Kaltanėnų krašte gimė daug žymių žmonių. Tai LR Seimo narė, Lietuvos nepriklausomybės Akto Signatarė dr. Kazimiera Danutė Prunskienė, lietuviškos spaudos platintojas, blaivybės idėjų skleidėjas kunigas Jonas Burba, knygnešių rėmėjas, slaptosios lietuviškos mokyklos įkūrėjas zakristijonas Karolis Baužys, rašytojai Gediminas Isokas, Leonardas Grudzinskas, geografas prof. Česlovas Kudaba ir kt.
Švenčionių kraštas nuo seno buvo Nalšios žemės širdis. XIII a. metraščiuose minima istorinė rytinių lietuvių žemė Nalšia kartu su Deltuvos, Lietuvos ir Upytės žemėmis sudariusi Aukštaitiją. Vytauto Didžiojo laikais Švenčionyse buvo jo dvaras. Čia kunigaikštis įkurdino totorius.
Nuo 1795 m. po Abiejų Tautų respublikos padalijimo Švenčionių kraštas, kaip ir visa Lietuva, buvo aneksuotas Rusijos, 1920-1939 – okupuotas Lenkijos, po to atiteko Baltarusijai. Lietuvai grįžo 1940 m. Lietuvybės išlaikymo klausimas čia buvo nuolat aktualus.
Galutinis mūsų išvykos tikslas buvo Jukiškės viensėdis. Vykome į Juozapo Jakšto sodybą apžiūrėti čia esantį skulptūrų parką. Juozapas Jakštas – Lietuvos tautodailininkas skulptorius, visuomenės veikėjas, daugiametis Švenčionių skyriaus Sąjūdžio pirmininkas, Švenčionių Garbės pilietis, krašto šviesuolis, ąžuolų prakalbintojas. Ekskursiją pradėjome nuo šeimininko gyvenamojo namo. Čia nišoje įkurdinta skulptūra „Sėjėjas“, kurią Juozapas skyrė savo tėvui, šalia – skulptūra motinai ir vaikams, kurių buvo 7 broliai. Toliau – „Valdovų ansamblis“, kuriuo norėjo išreikšti padėką garbingiems asmenims, nešusiems Lietuvai išsivadavimo viltį, skulptūrinės kompozicijos, skirtos Maironiui ir Čiurlioniui, Jono Jablonskio, Antano Smetonos, Vydūno skulptūros. Juozapas pasakoja apie įkūnytus skulptūrose žmones, jų nuopelnus Lietuvai. Sakė, kad kai jo nebus, tai anūkai medyje iškaltus žodžius skaitys, žinos, kokios tai asmenybės buvo.
Prisimintos susidūrimo su valdžios atstovais istorijos, nes eilė skulptūrų buvo sukurta dar iki nepriklausomybės atkūrimo. Skulptūrą Maironiui atvykėliai įvertino, leido palikti, tačiau liepė pašalinti kryžių, ko skulptorius nepadarė. Kryžių kalnui 1976 m. darė rugių lauke, kad niekas nepastebėtų.
Toliau matėme darbus, skirtus Lietuvos didiesiems kunigaikščiams, tremtiniams ir partizanams, 1863 m. sukilėliams, Sausio 13-ąją žuvusiai Loretai Asanavičiūtei, paskutiniam Vaidilai, Martynui Mažvydui ir pirmai lietuviškai knygai, nepriklausomybės atkūrimo įvykiams „Bunda jau Lietuva“ ir kt. Sunku visus ir išvardinti.
Tautodailininkui yra 81 m. Pirmus smulkesnius darbus sukūrė 1973 m. Kiek kūrinių jis padarė per 49 veiklos metus Juozapas nebegali suskaičiuoti. Jo kūrybos tyrėjai mano, kad J. Jakštas yra sukūręs daugiau nei 200 įvairių kūrinių: koplytstulpių, stogastulpių, bareljefų, kryžių, antkapinių paminklų, altorių, tabernakulių (dėžutės, dažniausiai spintelės, koplytėlės, šventovės arba bokštelio formos su užrakinamomis durelėmis pašventintam Švenčiausiajam Sakramentui laikyti), prakartėlių, koplytėlių, skulptūrėlių, rūpintojėlių, kryželių ir kt.
Paklausėme, kaip menininkui atėjo mintis imtis drožybos. J. Jakštas mano, kad tai buvo prigimtinis balsas daryti proveržį į tą pasaulį, kuris tave vilioja ir šaukia. Taip pat jis matė melą, tautos kančią, grubų elgesį. Taip formavosi priešprieša neteisybei, nuostata, kad kūrėjas turi dirbti Lietuvai, tautai, daryti darbus artimus tautos dvasiai. O atėjus atgimimui, kaip sako Juozapas, viskas išsiveržė kaip vulkanas, jis galėjo drąsiai išreikšti savo matymą sunkiasvore monumentaliąja kūryba. Nors iš kalbos supratome, kad menininkas jaučia nusivylimą žmonių sumaterialėjimu, susvetimėjimu, doros, dvasingumo trūkumu.
Sustojome prie 2000–aisiais metais parke pastatytos koplyčios, skirtos Krikščionybės 2000 metų sukakčiai. Išklausėme kūrimo istoriją. J. Jakštas sakė, kad statė koplyčią ne savigarbai išreikšti, o kaip simbolį, kad pasipriešinti praeičiai ir išaukštinti dabartį, viską, kas pasiekta atgimimo laikotarpiu. Viduje apžiūrėjome eksponuojamus smulkesnius J. Jakšto kuriamo tautinio-bažnytinio meno darbus. Koplyčioje esančios skulptūros, įvairūs drožiniai atskleidžia svarbiausius Lietuvos įvykius – Lietuvos tūkstantmetį, 600 metų Lietuvos krikšto jubiliejų, perestroiką, popiežiaus atvykimą.
Koplyčioje buvome maloniai nustebinti, kai Juozapas apsirengęs vaidila padeklamavo ilgiausią ištrauką iš Adomo Mickevičiaus poemos „Konradas Valenrodas“. Vėliau jis prisipažino, kad turi gerą atmintį.
Susėdę prie pietų stalo klausėme Juozapo pasakojimo apie mokslus, darbus, kūrybą, brolius, vaikus. Klubo garbės pirmininkė Valerija Naraškevičienė papasakojo kelis epizodus iš savo gyvenimo. Dainavo klubo mišrus vokalinis ansamblis „Gija“ (vad. Valmantas Naraškevičius). Visi kartu padainavome dainą „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos“, kurios pageidavo Juozapas. Nuotaika buvo labai gera, šokome, Juozapas su Valmantu kartu pagrojo.
Atsisveikindami kalbėjome, kad buvome be galo sužavėti, nustebinti darbų didingumu, nuoširdžiai dėkojome menininkui už indėlį įprasminant Lietuvos istoriją ir iškilias mūsų tautos asmenybes, žmogiškąsias vertybes, už nuostabiai kartu praleistą laiką, linkėjome tolimesnės kūrybinės sėkmės, kad nauji darbai džiugintų mus visus, tvirtos rankos, sveikatos…
Esame dėkingi klubo nariui Kazimierui Misiūnui už organizuotą turiningą išvyką.
Janina Badokienė
