Jauna kūrybinga gimtosios kalbos mokytoja sugalvojo kaip patikrinti vaikų ir tėvų ryšį. Mokiniams davė užduotį parašyti rašinį apie savo tėvelį, kaip jis padėjo įgyvendinti nors vieną vaiko svajonę.
Toje klasėje mokėsi Vytukas, kuris aplinkinių žiniomis lyg ir neturėjo savo tikrų tėvų. Bet tai nebuvo vieša informacija, tik kartais tyliai aptariama aplinkinių, stebint uždaroką vaiką.
Mokytoja surinko rašinius ir leidosi į nenuspėjamą kelionę. Vaikų rašinius nutarė paskaityti tėvų darbo vietose ir sužinoti, ar jie atspės savo vaikų įgyvendintas/ neįgyvendintas svajones…
Vytuko rašinys skyrėsi iš visų. Pasirodo, vaikas svajojo nupūsti pienės pūką iki saulės ir labai norėjo, kad tėvelio stiprios rankos jį pakeltų aukštai aukštai… O kadangi nuo pat kūdikystės gyveno vaikų globos namuose, tai ta svajonė atrodė niekad nepasiekiama.
Tame pat mieste gyveno jauna šeima, palaidojusi sūnelį ir žinodama tokią tiesą, kad į jų namus niekad neatskris gandrai…
Ir kai tu savo namuose jau girdėjai vaiko klegesį, susitaikyti su amžina tyla buvo virš jaunos šeimos jėgų. Gyvenime niekas nevyksta šiaip sau. Kartą eidami pro vaikų globos namus sutuoktiniai pamatė pievoje tupinti mažylį ir skinantį pienes.
– Lyg būtų mūsiškis, – užliejo šiluma krūtinę, – vėliau pasakos moteris. Ir taip Vytukas atsirado šeimoje.
Mokytoja skaitė rašinius statybos aikštelėje, kurioje dirbo keletas tos klasės vaikų tėvų. Vyrai raudo, šypsojosi, stebėjosi, kokie raštingi jų šeštokai.
Ir atėjo eilė rašiniui apie pienės pūką. Sukluso statybos darbuose užgrūdintos vyrų ausys ir širdys. Pienės pūkas, paleistas iš gležnų vaiko rankų, turi skristi iki saulės. Vaikas nori, kad svajonėje gyventų ir tas, kuris stipriomis rankomis jį laikytų pakeltą aukštyn. Kitaip tariant, arčiau saulės.
Vytuko įtėvis/ globėjas (tuo metu nežinojau tikro jo statuso) buvo toje statybos darbuotojų brigadoje. Jis klausė, klausė, ką skaito mokytoja. Vėliau susiėmė rankomis galvą, priėjo, pabučiavo apsikabinęs nustebusią mokytoją, ir tarė:
– Tik dabar supratau, kodėl Vytukas vis man sakė, kad pienės pūkui būtų trumpesnis kelias skristi, jeigu jį (Vytuką) kas nors pakeltų link saulės ištiestomis rankomis ir jis tik tuomet paleistų pienės pūką skristi. Kodėl iki saulės? Juk ten amžina šiluma. O juk kažkieno paliktam vaikui, kad sušiltų jo siela, reikia žmogaus šilumos, reikia širdies, kad prakalbintų jo svajonę….
Jeigu jus domina globos ar įvaikinimo temos, turite neatsakytų klausimų kreipkitės į Ukmergės nestacionarių socialinių paslaugų centro direktorę arba skambinkite tel. 8 340 63561, rašykite el. paštu s.bakanauskiene@ukmerge.lt
Sigita Bakanauskienė
