Kultūros centro dailės galerijoje veikia Giedrės Kazėnaitės tapybos darbų paroda. Eksponuojami paveikslai, kur dideli augalai slepia mažus gyvūnus, žmogus prieš gamtą pasijunta mažytis, paveiksluose galima pajusti savo ryšį su gamta.
Į parodos atidarymą atėjo daug žmonių – ne tik artimieji, bet ir pažįstami, buvę mokytojai. Pati autorė į atidarymą atvyko net iš Prancūzijos. Pasak parodos kuratoriaus Egidijaus Darulio, per 10 darbo metų tik antras kartas, kai „menininkas į parodos atidarymą atlekia iš užsienio“.
Pati parodos autorė kalbėdama pirmiausiai padėkojo mamai, kuri ją užrašė į tuometinę Dailės mokyklą. Pastarajai ji dėkojo, kad daug ko išmokė, įdiegė disciplinos. Išmokė „kažką veikti paėmus pieštuką ir popieriaus lapą“.
G. Kazėnaitė pasakojo, kad studijuodama architektūrą nustojo piešti. Tačiau baigusi studijas autorė nusprendė, kad nuo architektūros reikia pailsėti. Taip atsiradus daugiau laisvo laiko prasidėjo paveikslų kūryba.
Gyvendama Prancūzijoje dailininkė nepastebėdavo ją supančios gamtos. Bet kai ją pastebėjo, prasidėjo gamtos stebėjimas parke ir tapymas. Apsilankymai parke autorei priminė Dailės mokyklos laikus, plenerus.
Tokia kūryba autorei lyg meditacija – visi ją palieka ramybėje ir taip praeina valandos. „Piešinys nėra labai svarbus, svarbesnis tas laikas, per kurį jį piešiu“, – sako autorė. Palaipsniui atsiranda pojūtis, kad krūmas didėja, o žmogus mažėja. Mažėja ir žmogaus ego. Atsiranda pojūtis, kad krūmas didelis ir žmogus gali laipioti ant jo šakų – pasakojo G. Kazėnaitė.
Paklausta, kodėl paveiksluose galima pastebėti mažus, egzotiškus gyvūnus, autorė pasakoja, kad ji neskuba ir kol sukuria paveikslą pasikeičia augalo mastelis – jis tampa žymiai didesnis. Dažniausiai gyvūnai paveiksluose atsiranda natūraliai. O kartais fantazuoti ir kurti padeda 11 ir 5 metų sūnūs.
Arvydas Pėšina
