Ar kada nors susimąstėte, kodėl apklausose žmonės nurodo, kad norėtų dirbti vakarietiškose įmonėse? Net jeigu ten yra mažesni atlyginimai nei jų lietuviškose konkurentėse?”- klausia AB „Plasta” darbininkų sąjungos pirmininkas Mindaugas Balsys.
Vienas pagrindinių skirtumų yra baudžiavinis mąstymas ir jis įmonėse ir organizacijose, kuris atsiranda pirmiausia vadovų dėka. Jie tokį mąstymą diegia ir skatina arba bent jau su juo nekovoja.
Štai pagrindinės baudžiavinio mąstymo apraiškos ir jų sprendimai Lietuvos verslo įmonėse ir valstybės institucijose.
„Ponas geriau žino“
Vis dar daug mūsų verslo įmonių ir valstybės institucijų valdomos pavedimų lygyje. Vadovas paskirsto užduotis, pavaldiniai jas nudirba. Nes „ponas geriau žino“, jis yra protingesnis ir turi teisę bei prievolę spręsti.
Tačiau tokia mąstysena yra užstrigusi kažkur XX a. viduryje ar net jo pradžioje. Dalijant pavedimus, reikia skirti laiko įvertinti jų atlikimą, darbuotojus reikia nuolat prižiūrėti ir raginti arba bausti.
Labai rimtame ir įtakingame verslo ir vadybos žurnale „ Harvard Business review“ pateikiamas tyrimas sako, jog įsitraukę į įmonės veiklą darbuotojai, turintys tikslą, dirba maždaug 44 proc. našiau nei tie, kurie tik atlieka užduotis.
Vadyba jau seniai nužingsniavusi tolyn ir orientuojasi mažų mažiausiai į tikslus t.y., jeigu juos darbuotojai turi, tada nereikia kolektyvo prižiūrėti, žmonės patys viską padaro ir dar pasiūlo, kaip geriau viską atlikti.
O dabar laikykitės! Tyrimai rodo, kad darbuotojai, kurie tiki įmonės misija, dirba 2,25 karto geriau nei patenkinti darbuotojai. Kiek Lietuvoje verslo Įmonių ar valstybės institucijų turi misiją?
Ne vadovėlinę misiją, kurioje dažniausiai parašyta „geriausias, gražiausias, rinkos lyderis“ ir t.t., o tikrą misiją, kuria įmonė vadovaujasi visose savo srityse ir ja tiki visi darbuotojai.
Kaip tai susiję su baudžiava? XVIII amžiuje gyveno didikas Antanas Tyzenhauzas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rūmų iždininkas ir karališkųjų ekonomijų administratorius. Žmogus buvo novatorius, ėmėsi jis rimtos pertvarkos ir tikėjosi ekonominio suklestėjimo. Jis įkūrė ne vieną manufaktūrą, į kurias valstiečiai buvo varomi prievarta, todėl dirbo „atbulomis rankomis“. Nenuostabu, kad tokiose manufaktūrose pagamintų prastos kokybės daiktų niekas nepirko, todėl projektas greitai baigėsi finansine katastrofa ir dar valstiečių sukilimu.
Baudžiavoje žmonės dirba ne dėl kokio nors didesnio tikslo. Jie dirba tik todėl, kad nemirtų iš bado ir turėtų pastogę. Ar toks žmogus gali daryti kažką ypatingo?
Šiuolaikinė vadyba sako, kad visi žmonės lygūs ir su darbuotojais elgiamasi kaip su sau lygiu: klausiama jo nuomonės, keliami tikslai ir atitinkamai įvertinami. Tada žmogus jaučiasi įvertintas, todėl atsiskleidžia ir jo gebėjimai.
„Pirma ponui paskui – baudžiauninkui“
Atlyginimų dydis visada buvo ir bus jautrus klausimas. Akcininkai ar vadovai visada skųsis, kad neturi laisvų lėšų, o darbuotojai – kad atlyginimai per maži.
Tačiau vadovai gyvena iliuzijomis manydami, kad reikia naudotis visomis galimybėmis (legaliomis ir ne visai) mokėti ko mažesnį atlyginimą ir taip taupant gauti didesnį pelną.
Jeigu taip elgiatės, su jumis organizacijoje lieka tik baudžiauninkai – tie, kurie neturi kur eiti ir jiems verkiant reikia atlyginimo. Gudresnis nueis pas kitą. Emigracija baudžiauninkų skaičių dar labiau sumažino.
Taigi, mokant kuo mažesnį atlyginimą, pas jus liks tik baudžiauninkai, kurie dar ir dirbs atmestinai, kaip pas A. Tyzenhauzą manufaktūrose.
Todėl vadovai, siekiantys nelikti su baudžiauninkais, turi ieškoti galimybių ne kaip mokėti kuo mažesnį atlyginimą, bet kaip sumokėti kuo didesnį. Ir ne tik ištiesus ranką paprašyti lengvatų iš valstybės, o pirmiausia nuveikti savo darbą – galvojant, kaip padidinti prekių paklausą, sukurti pridėtinę vertę ir padėti įmonei pagaminti daugiau naudojant tą patį resursų kiekį.
Verslo organizacijos pinigus skaičiuoti tikrai moka, tačiau ir čia dažnai būna sprendimų, priimtų nežinia kokiu būdu. Geriausias testas – ar organizacija turi premijų bei priemokų skirstymo politiką ir kas priima sprendimus dėl jos skyrimo dydžio. Jai tai nėra automatinė sistema, grįsta elementaria skaičiuokle, tada nieko gero nelauk. Nuolankus baudžiauninkas garantuotai gaus premiją, o maištininkas ir klausimus keliantis – nebūtinai.
„Noriu leidžiu, noriu – draudžiu”
Dar vienas baudžiavinio mąstymo aspektų yra valdymas pagal vadovo įgeidžius ir nuotaiką. Koridorine klasika tapusios istorijos, kai sekretorė yra esminis informacijos šaltinis: ar šiandien pono nuotaika gera ir galima eiti prašyti finansavimo, algos, atostogų ir t.t.
Nebaudžiavinė vadyba visus laiko lygiais – tiek direktorių, tiek vadybininką, tiek valytoją ar sargą. Iš esmės čia negalioja romėniškas posakis „kas leidžiama Jupiteriui, tas neleidžiama jaučiui“. Filosofija yra paprasta – jei jau mes esame viena komanda, tai kiekvienas mūsų yra lygias teises turintis žaidėjas, tik turintis skirtas paskirtis ir funkcijas, kurias privalo atlikti maksimaliai gerai.
Ji taip pat griežtai laikosi susitarimų, nesvarbu, kiek tai kainuotų organizacijai – nes kas sutarta ir pažadėta, tas turi būti išpildyta. Jai darbuotojas padarys X, jis iš įmonės gaus Y.
Toks požiūris ne tik yra aiškus ir kelia pasitikėjimą. Jis sutaupo begales resursų ir laiko, nes sistema veikia automatiškai, be niekieno įsikišimo.
Socialinis dialogas – profsąjungos
Visgi įmonė, jeigu suinteresuotą išlaikyti darbuotoją, turi užtikrinti daugiau nei tik stabilias pajamas: nvestuoti į darbuotojų mokymus, daug dėmesio skirti socialiniam dialogui – profsąjungoms, darbo saugai, ir vadovas, ir paprastas darbuotojas turi stengtis, kad vieni kitus saugotų. Jei darbuotojas turi ambicijų tobulėti, siekti karjeros, tokia galimybė turi būti suteikta įmonės viduje. Kitaip darbuotojas tų galimybių ieškos kitur. Beje, kur kas sunkiau rasti gerą specialistą, nei į jį investuoti.
Akivaizdu, kad Lietuvoje žmonės nebenori būti baudžiauninkais. Tiesą sakant, joks sveiko proto žmogus ir nenori juo būti. Užtat darbuotojai turi burtis į profesines sąjungas.
Vadovai neišvengiamai turi pagaliau suprasti, kad jiems su darbuotojais t.y jų atstovais profesinėmis sąjungomis teks pradėti bendrauti kaip su lygiateisiais – gerbti juos, jų nuomonę, pasirašyti kolektyvinę sutartį, tinkamai įvertinti jų prekes (darbo valandas) ir sąžiningai atsiskaityti.
Lietuvoje tiesiog nebėra galimybių toliau gyvuoti baudžiavos mąstysenai, laikas ją palikti istorijai.
Parengta pagal: wwwDELFI.LT (2017 12 29) „Kęstutis Gečas. Kalėdų seneli, panaikink baudžiavinį mąstymą Lietuvoje“
AB „Plasta“ darbininkų sąjungos pirmininkas Mindaugas Balsys
